Esą velykų proga norima padaryti ukrainiečiam sargybiniam dovana – įsteigti jiem viešieji namai. Jie, ukrainiečiai, esą irgi žmonės, – reikia gi ir jie visapusiškai aprūpinti... Komendantas jam, Klavanui, pavedęs išversti taisykles, kaip ukrainiečiai turės tuose namuose elgtis, kokios tvarkos laikytis.

– Matai, versti tai galiu, – raudonuoja Klavanas, – bet aš tokiuose nesu buvęs... Nežinau, kaip kas vadinas...

– Po velnių, – sakau, – pone rotenfiureri, iš kur ištraukei, kad aš tenai esu buvęs?!

– Aš maniau, – sako jis man, – profesorius esi, viską turi žinoti...

Ne! Tokių dalykų aš dar niekur nebuvau dėstęs!

Po teisybei, tieji namai buvo steigiami kiek kitokiais sumetimais negu Klavanas kalbėjo.

Liuoslaikiu ukrainiečiai valkiojosi po Štuthofo miestelį, po apylinkės kaimus, uliojo tenai su karo našlėm ir gyvanašlėm, vokiečių esesininkam sudarydami didelę konkurenciją ir aiškiai gadindami rasę. Jeigu tie ukrainiečiai būtų buvę be SS uniformos, juos už tokius darbus būtų tučtuojau uždarę į lagerį, kitus dėl visa ko ir pakorę būtų. Bet uniformuotus esesininkus, esančius vokiečių tarnyboje, į lagerį kišti už rasės gadinimą kažkaip nepatogu. Todėl valdžia ir sugalvojo išeitį: aprūpinti juos lagerio priemonėmis.

Paskubomis tam reikalui eglynėlyje buvo pastatydinti dailūs namukai, gražiai nudažyti. Buvo įvesti tenai visi patogumai. Iš lauko pusės – spygliuota viela aptverti, kad kaliniai nesumanytų neprašyti tenai braškintis. Keliem šimtam ukrainiečių aptarnauti buvo parinktos dvi, pačios dailiausios, Niuncė ir Liolė, visokiam skoniui kad būtų.

Niuncė – nedidoliukė, lieknutė, juodais garbanotais plaukais, smailiomis aštriomis akimis, storomis minkštomis lūpomis su trupučiuką pasikuprinusia nosimi. Vaikščiojo ir sukinėjosi jinai, tarytum visą laiką ją elektros srovė kratytų. Kai ji eidavo prošal, pro aukštesnį SS pareigūną, vis jai kojinės raikštis aukščiau kelių atsisegdavo.

– O, velnias! – sakydavo jai tuomet SS pareigūnas ir šluostydavo nuo kaktos prakaitą. Dažnai, dažnai ji užeidavo į raudonuosius komendantūros namus, – pas įvairius pareigūnus ji visokių reikalų nuolat turėdavo. Šiaip, – nieko sau mergiotė buvo. Vidutiniška tokia.

Liolė buvo visai kitokia. Aukšta, diržinga blondinė su labai plačia krūtine ir dar platesne liemens užpakaline dalimi. Veidelis buvo nieko sau, tik gal kiek mažokas tokiai majestotiškai figūrai. Eina ji, būdavo, per lagerį, – tarytum siaurojo geležinkelio garvežimėlis pūškuoja. Visai nešpėtna buvo. Tokia vaikščiojanti rimtis ir ramybė olimpiška. Tarytum tvirtovė kokia.

Visai įstaigėlei vadovauti pasiėmė prūsiška vienaakė lakūdra Krauzė, – vieną akį ji jau lageryje bulves bekepdama išsišutino. Putni tokia cinikė su kreivokomis blauzdomis.

Sužinoję valdžios sumanymą, ukrainiečiai baisiai pasipiktino:

– Ką! – savo panosėje burnojo jie, – kai reikia kraujas lieti, tai mes su vokiečiais lygūs, o kai išeina šitoks reikalas – tai lygybės ir nebėr!

– Kai nueini į kaimą – tai tave ir pavalgydina, ir pagirdo, ir paguldo, ir dar kitą kartą ateiti pakviečia! O čia dabar, – nekviečiamas eik, pusę markės į valdžios iždą mokėk, bilietėlį pirkdamas, ir dar mergužėlėm dovanų nešk.

Visų labiausiai ukrainiečius erzino, kad toje įstaigėlėje nebuvo galima nei degtinės, nei alaus gerti.