Amerikiečiai skrido į Gdynę. Ten paskandino jie kelis laivus, kitus – apgadino, nugriovė kelis fabrikėlius ir nuplasnojo sau.

Lageryje tuomet buvo pietų pertrauka. Viena transporto kolona vežė kaliniam pietus į plytinę. Kolonos kapas, privažiavęs plytinę, žiūri – gi palydovo nebėr.

Kurgi jis, velnias, būtų galėjęs dingti?

Grįžta komanda su pietumis savo sargybinio palydovo ieškoti. Randa jį ant kelio išsitiesusį begulint. Guli ir nekruta. Visiškai kaip klipata numirėlis.

Amerikoniška kulka pataikė jam stačiai į galvą ir išlindo pro koją.

Komanda savo palydovą parsivežė su pietumis atgal į lagerį. Niekas nebuvo jutęs, kaip tą sargybinį amerikietis nukepė.

Kita amerikiečio kulka pataikė į kėdę, kur paprastai darbo metu sėdi DAW dirbtuvių viršininkas. Pietų pertraukos metu jo tenai nebuvo. Būtų jis ten buvęs – kulka būtų išilgai išlindusi.

Trečia kulka pataikė į ligoninę tarp dviejų lovų – nieko nesužeidė. Kelios kulkos buvo pabarstytos kieme, taip pat nieko nepalietusios.

Taip per penkerius metus iš mūsų gausaus SS dalinio nuo karo veiksmų nukentėjo tiktai vienas vienintelis kareivis ir tas pats, tur būt, tiktai krito per savo žioplumą.

Karo metu nėra geresnės tarnybos, kaip SS dalinyje!