Nustačius tuos duomenis, prasideda pabėgėlio ieškojimas. Mobilizuojama esesininkai, pašaukiama į pagalbą policiniai šunes.

Visas lageris stovi, kol pabėgėlį suras, – sumuštą, kruviną, šunų apiplėšytą atgabens į lagerį. Gyvą ar negyvą.

Stovi visas lageris. Stovi dešimt – penkiolika – dvidešimt tūkstančių žmonių, nejudėdami iš vietos, perdien išalkusių, išvargusių. Stovi ilgas valandas, kartais visą naktį, kartais visą parą ir dar ilgiau.

Kokiais žodžiais tokia tūkstantinė minia gali tokį pabėgėlį minėti?

Kad jis bent pabėgtų, judošius, kaip reikia! Bet juk vis tiek jį atgabens atgal, šunų sudraskytą! Dėl vieno nevykėlio žąsino tiek tūkstančių žmonių kenčia!

Valdžia nervinasi. Kaip ji praneš Berlynui, kad pabėgo? Vadinasi, saugoti nemokate? Pabėgėlis gi gali papasakoti pasauliui, kas lageryje dedas! Kas dėl to bus kaltas?

Visais velniais keikiasi ir ukrainiečiai, sargybos grandinėje stovėdami: jie tenai išstovėjo visą dieną, dabar dar turi naktį stovėti. Gerai, kad dar pasitaiko vasarą. Bet jei atsitinka žiemą, – kai šaltis spirgina, kai pusto?

Bet tai dar ne viskas. Valdžia tučtuojau griebia už pakarpos pabėgėlio kaimynus, darbo ir lovos kaimynus, iš vienos ir kitos pusės, iš viršaus ir apačios. Griebia pažįstamus ir bičiulius: jie esą turi žinoti, kur dingo pabėgėlis. Jie esą turėję žinoti, kad jis rengiasi bėgti. Kodėl valdžiai nepranešę, neperspėję?

Tie kaimynai jaučiasi esą laimingi, jei valdžia pasitenkina davusi kiekvienam po penkias dešimtis lazdų. Tačiau ne kartą tokiem kaimynam būdavo dar blogiau. Kankindavo juos kelias dienas, – kartais – visai nudobdavo ar net iškilmingai pakardavo.

Kuriais gi žodžiais toksai kaimynas turėtų pabėgėlį garbinti?