Nustačius tuos duomenis, prasideda pabėgėlio ieškojimas. Mobilizuojama esesininkai, pašaukiama į pagalbą policiniai šunes.

Visas lageris stovi, kol pabėgėlį suras, – sumuštą, kruviną, šunų apiplėšytą atgabens į lagerį. Gyvą ar negyvą.

Stovi visas lageris. Stovi dešimt – penkiolika – dvidešimt tūkstančių žmonių, nejudėdami iš vietos, perdien išalkusių, išvargusių. Stovi ilgas valandas, kartais visą naktį, kartais visą parą ir dar ilgiau.

Kokiais žodžiais tokia tūkstantinė minia gali tokį pabėgėlį minėti?

Kad jis bent pabėgtų, judošius, kaip reikia! Bet juk vis tiek jį atgabens atgal, šunų sudraskytą! Dėl vieno nevykėlio žąsino tiek tūkstančių žmonių kenčia!

Valdžia nervinasi. Kaip ji praneš Berlynui, kad pabėgo? Vadinasi, saugoti nemokate? Pabėgėlis gi gali papasakoti pasauliui, kas lageryje dedas! Kas dėl to bus kaltas?

Visais velniais keikiasi ir ukrainiečiai, sargybos grandinėje stovėdami: jie tenai išstovėjo visą dieną, dabar dar turi naktį stovėti. Gerai, kad dar pasitaiko vasarą. Bet jei atsitinka žiemą, – kai šaltis spirgina, kai pusto?

Bet tai dar ne viskas. Valdžia tučtuojau griebia už pakarpos pabėgėlio kaimynus, darbo ir lovos kaimynus, iš vienos ir kitos pusės, iš viršaus ir apačios. Griebia pažįstamus ir bičiulius: jie esą turi žinoti, kur dingo pabėgėlis. Jie esą turėję žinoti, kad jis rengiasi bėgti. Kodėl valdžiai nepranešę, neperspėję?

Tie kaimynai jaučiasi esą laimingi, jei valdžia pasitenkina davusi kiekvienam po penkias dešimtis lazdų. Tačiau ne kartą tokiem kaimynam būdavo dar blogiau. Kankindavo juos kelias dienas, – kartais – visai nudobdavo ar net iškilmingai pakardavo.

Kuriais gi žodžiais toksai kaimynas turėtų pabėgėlį garbinti?

Grąžintam pabėgėliui, jeigu jis dar šiek tiek gyvas ir net paeiti gali, tučtuojau įkrečia lazdų nešykštėdami. Kitą kartą net ir jau suspėjusį mirti pabėgėlį muša pleškina, tarytum jis dar ką nors jaustų. Išlikusiam gyvam pabėgėliui ant krūtinės ir nugaros prisiuva juodą skritulį su raudonu rutuliuku viduryje – kur turėtų kulka taikyti, jeigu jis dar kartą bėgtų. Tokia buvo pabėgėlių uniforma.

Jei toks pabėgėlis, laisvėje besirūpindamas maistu, bus kur įsilaužęs ar ką užpuolęs, arba, naujai besuimamas, pareiškęs kokio nors pasipriešinimo, lageryje jį muša kaip būgną. Jei po šios operacijos jis vis dar gyvas lieka, sodina jį savaitei kitai į bunkerį blakėm pasibaliavoti. Paskui su didelėmis ceremonijomis karia jį, garsiu būgnu sušaukę visus lagerio piliečius į tokį šaunų spektaklį.

Iki 1944 metų vasaros bėgdavo beveik išimtinai vieni rusai. Vieni bėgdavo, kiti bėgliais spekuliuodavo. Rusai kaliniai nuolat ir nuolat rašydavo Majeriui laiškus, prašydami „audiencijos“, – aš turėdavau tuos laiškus versti į vokiečių kalbą, kartais gi turėdavau būti vertėjas ir „audiencijoje“. Laiškuose jie sakydavosi žiną apie savo kaimynų visokius sumanymus ir norį valdžią painformuoti. Kartais už tokį pasisiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios, kartais gi – ir jie pasitenkindavo Chemnico bizūnu: kažkodėl Chemnicas tokių savanorių šnipų nekęsdavo. Gana greitai tokių savanorių pavardės pasidarydavo žinomos lageryje su visomis tokio žinojimo pasekmėmis, bet, deja, visa tai naujų pasisiūlymų nesulaikydavo.

Rusų bėgliam išsilaisvinimo pastangos beveik visuomet pasibaigdavo tragiškai. Ir bėgo gi jie visiškai nepasiruošę: nežinodami vietos, nemokėdami kalbų, neturėdami ryšių... Pavyzdžiui, vienas ruskelis bėgo, kelionei pasiėmęs iš visų reikalingų dalykų tiktai vieną vienintelį medinį šaukštą. Vyslą ketino jis tuo šaukštu išsemti, ar kurį galą?

Kiti bėgdami net ypatingos ištvermės parodydavo. Vienas, pavyzdžiui, kanalizacijos vamzdžiais, puspilniais vandens ir sutrų, praplaukė porą kilometrų. Kitas – dvylika valandų išsėdėjo, iki ausų pasinėręs išvietės vonioje, – visa buvo veltui: abudu grįžo kruvini, šunų apdraskyti.

Lenkai – retai bėgdavo, bet jie būdavo paprastai geriau pasiruošę. Vienas lenkas pabėgo, laisvėje pabuvo metus, – vėl pateko į lagerį ir antrą kartą išmovė, kad net jo pėdsakai dingo, – bet tai buvo vienintelis atsitikimas toks visoje lagerio istorijoje.

1943 metais dingo iš lagerio vienas lietuvis, ištupėjęs čionai jau ketverius metus, „plečkaitininkas“ toks, dėl visa ko pradžioje lenku užsirašęs. Tai buvo labai ramaus būdo vyras. Lageryje jį visi pažinojo, pasitikėjo juo, – sargyba jau jo nebekontroliuodavo. Ėjo jisai ir išėjo iš lagerio pro sargybą, – ji jo net nepaklausė, kur jis eina. Savo jėgomis perplaukė jisai per Vyslos abidvi šakas, tris mėnesius išbuvo laisvėj, bet į tėvynę patekti negalėjo: pakeliui jį išdavė moterys vokietės, pamačiusios jį bulves maistui bekasinėjant. Grįžo vargšas atgal į lagerį.