Rusų bėgliam išsilaisvinimo pastangos beveik visuomet pasibaigdavo tragiškai. Ir bėgo gi jie visiškai nepasiruošę: nežinodami vietos, nemokėdami kalbų, neturėdami ryšių... Pavyzdžiui, vienas ruskelis bėgo, kelionei pasiėmęs iš visų reikalingų dalykų tiktai vieną vienintelį medinį šaukštą. Vyslą ketino jis tuo šaukštu išsemti, ar kurį galą?

Kiti bėgdami net ypatingos ištvermės parodydavo. Vienas, pavyzdžiui, kanalizacijos vamzdžiais, puspilniais vandens ir sutrų, praplaukė porą kilometrų. Kitas – dvylika valandų išsėdėjo, iki ausų pasinėręs išvietės vonioje, – visa buvo veltui: abudu grįžo kruvini, šunų apdraskyti.

Lenkai – retai bėgdavo, bet jie būdavo paprastai geriau pasiruošę. Vienas lenkas pabėgo, laisvėje pabuvo metus, – vėl pateko į lagerį ir antrą kartą išmovė, kad net jo pėdsakai dingo, – bet tai buvo vienintelis atsitikimas toks visoje lagerio istorijoje.

1943 metais dingo iš lagerio vienas lietuvis, ištupėjęs čionai jau ketverius metus, „plečkaitininkas“ toks, dėl visa ko pradžioje lenku užsirašęs. Tai buvo labai ramaus būdo vyras. Lageryje jį visi pažinojo, pasitikėjo juo, – sargyba jau jo nebekontroliuodavo. Ėjo jisai ir išėjo iš lagerio pro sargybą, – ji jo net nepaklausė, kur jis eina. Savo jėgomis perplaukė jisai per Vyslos abidvi šakas, tris mėnesius išbuvo laisvėj, bet į tėvynę patekti negalėjo: pakeliui jį išdavė moterys vokietės, pamačiusios jį bulves maistui bekasinėjant. Grįžo vargšas atgal į lagerį.