Rusų bėgliam išsilaisvinimo pastangos beveik visuomet pasibaigdavo tragiškai. Ir bėgo gi jie visiškai nepasiruošę: nežinodami vietos, nemokėdami kalbų, neturėdami ryšių... Pavyzdžiui, vienas ruskelis bėgo, kelionei pasiėmęs iš visų reikalingų dalykų tiktai vieną vienintelį medinį šaukštą. Vyslą ketino jis tuo šaukštu išsemti, ar kurį galą?

Kiti bėgdami net ypatingos ištvermės parodydavo. Vienas, pavyzdžiui, kanalizacijos vamzdžiais, puspilniais vandens ir sutrų, praplaukė porą kilometrų. Kitas – dvylika valandų išsėdėjo, iki ausų pasinėręs išvietės vonioje, – visa buvo veltui: abudu grįžo kruvini, šunų apdraskyti.

Lenkai – retai bėgdavo, bet jie būdavo paprastai geriau pasiruošę. Vienas lenkas pabėgo, laisvėje pabuvo metus, – vėl pateko į lagerį ir antrą kartą išmovė, kad net jo pėdsakai dingo, – bet tai buvo vienintelis atsitikimas toks visoje lagerio istorijoje.

1943 metais dingo iš lagerio vienas lietuvis, ištupėjęs čionai jau ketverius metus, „plečkaitininkas“ toks, dėl visa ko pradžioje lenku užsirašęs. Tai buvo labai ramaus būdo vyras. Lageryje jį visi pažinojo, pasitikėjo juo, – sargyba jau jo nebekontroliuodavo. Ėjo jisai ir išėjo iš lagerio pro sargybą, – ji jo net nepaklausė, kur jis eina. Savo jėgomis perplaukė jisai per Vyslos abidvi šakas, tris mėnesius išbuvo laisvėj, bet į tėvynę patekti negalėjo: pakeliui jį išdavė moterys vokietės, pamačiusios jį bulves maistui bekasinėjant. Grįžo vargšas atgal į lagerį.

Kartą atgabeno į lagerį vieną lenką kalinio uniforma. Jis esąs Stargardo apylinkės ūkininkas; savo kumelėle važiavęs į turgų, bet jį užpuolę pabėgėliai katorgininkai, viską iš jo atėmę, o jį patį aprengę katorgininko drabužiais, todėl policija jį ir sulaikiusi. Lagerio valdžiai šito ūkininkėlio gaila pasidarė: ką gi, jis jau gatavai apsirengęs katorgininko drabužiais, – kurgi jį čia namo beleisi. Dėl visa ko uždarė jį į lagerį. Tiktai po trijų mėnesių paaiškėjo, kad tas ūkininkėlis buvo ne kas kita, kaip iš Štuthofo lagerio skyriaus, Hopehilio plytinės, pabėgęs kalinys.

Kartą viena rusė – tai tikrai meistriškai pabėgo.

Po rytinio apelio ji kažkaip nepastebėta prasmuko pro viduję lagerio sargybą ir atsidūrė prie laukujės sargybos grandinės.

– Kur tu, lakūdra, kulniuoji, – sako jai riebiai nusikeikęs ukrainietis sargybinis.

– V Ukrajinu, milenkij, idu, v Ukrajinu, – Ukrainon einu, meiluti, Ukrainon, – atsako ji jam švelniai.

– Nu, nu, prasmek... – nusikeikė riebiai ukrainietis ir nusisuko į šalį, savo sąmoju patenkintas. Po valandėlės žvilgteri jis atgal – moteriškės nebėr. Tikrai ji, matyti, prasmego pagal ukrainiečio patarimą. Visiškai prasmego. Ukrainietis iš nustebimo net keiktis nebeišgali, – balsas nebeišeina joks. Visas virpėdamas iš baimės, tučtuojau apie visa tai pranešė jisai valdžiai. Nepraėjo nė dešimties minučių, kaip buvo paleisti policiniai šunes, bet ir jie moters nebeužuodė, lyg ji į žemę būtų įlindusi. Taip jos daugiau niekas ir nebematė.

Kartą iš ryto atėjęs į darbą, pro raštinės langą matau nei šiokį, nei tokį reginį.

Stovi būrys žmonių. Penki kaliniai ir penki sargybiniai vokiečiai. Kaliniai viduryje, sargybiniai – aplinkui. Palei juos tamulinėja girtas Majeris ir sargybiniam snukius skaldo. Sargybiniam snukius daužo, o kaliniam cigaretes dalija. Vos jie suspėja vieną sučiulpti, jis tuoj kiša kitą:

– Rūkyk, blude Sauhund! – šaukia jiem Majeris ir skelia sargybiniui per žandą.

Kas gi čia dabar per velniava? – nieko negaliu suprasti.

Pasirodo, tai buvo sugrįžusi į lagerį viena užmiestinė, beveik visai užmiršta darbo komanda, gyvenusi netoli Gdansko, Šen-Varlinge. Buvo tenai aštuoni kaliniai ir keli sargybiniai. Gyveno gražiuoju. Kaliniai pas ūkininkus į darbus vaikščiojo be palydovų. Kartais šiaip sau laisvai visokiais bizniais visi draugėje vertėsi. Tiktai vieną naktį netikėtai pabėgo iš tos komandos trys kaliniai lenkai.

– Kaipgi ten buvo, po velnių? – jau kelintą kartą klausia Majeris, – jam vis atrodo, kad jis klausia pirmą kartą.

– Taigi, mes atsikeliam rytą praustis, – pasakoja kalinys, stovėjęs viduryje, – žiūrim: langas atdaras. Langas atidarytas ir tų trijų pabėgėlių nebėra...

– Kodėl jie pro langą lindo, ne pro duris?

– Kad durys buvo iš lauko užrakintos...

– Kurią valandą tai atsitiko?

– Nežinome, pone hauptšturmfiureri, miegojom. Nejutom. Kai pabudom, jų jau nebebuvo...

– Tai kurgi sargybiniai buvo?

– Sargybiniai užrakino mūsų duris ir nuėjo miegoti į savo patalpas...

– Ką gi jūs darėt, pamatę, kad langas atdaras?

– Tuomet ir mes išlindome pro langą. Nuėjome pranešti sargybai apie tą nelaimingą įvykį...

– Ir sargyba – ką gi?

– Ką gi sargyba? Sargyba – nieko...

– Kurgi jūs ją radot?

– Jos patalpose. Pažadinom, pasakėm...

– Ką? Ką? Gerai miegojo sargyba?

– Taip, nieko sau... Kokią dešimtį minučių beldėmės, kol pažadinome...

– Tai kodėl gi jūs, po velnių, nebėgote?