Stovi būrys žmonių. Penki kaliniai ir penki sargybiniai vokiečiai. Kaliniai viduryje, sargybiniai – aplinkui. Palei juos tamulinėja girtas Majeris ir sargybiniam snukius skaldo. Sargybiniam snukius daužo, o kaliniam cigaretes dalija. Vos jie suspėja vieną sučiulpti, jis tuoj kiša kitą:

– Rūkyk, blude Sauhund! – šaukia jiem Majeris ir skelia sargybiniui per žandą.

Kas gi čia dabar per velniava? – nieko negaliu suprasti.

Pasirodo, tai buvo sugrįžusi į lagerį viena užmiestinė, beveik visai užmiršta darbo komanda, gyvenusi netoli Gdansko, Šen-Varlinge. Buvo tenai aštuoni kaliniai ir keli sargybiniai. Gyveno gražiuoju. Kaliniai pas ūkininkus į darbus vaikščiojo be palydovų. Kartais šiaip sau laisvai visokiais bizniais visi draugėje vertėsi. Tiktai vieną naktį netikėtai pabėgo iš tos komandos trys kaliniai lenkai.

– Kaipgi ten buvo, po velnių? – jau kelintą kartą klausia Majeris, – jam vis atrodo, kad jis klausia pirmą kartą.

– Taigi, mes atsikeliam rytą praustis, – pasakoja kalinys, stovėjęs viduryje, – žiūrim: langas atdaras. Langas atidarytas ir tų trijų pabėgėlių nebėra...

– Kodėl jie pro langą lindo, ne pro duris?

– Kad durys buvo iš lauko užrakintos...

– Kurią valandą tai atsitiko?

– Nežinome, pone hauptšturmfiureri, miegojom. Nejutom. Kai pabudom, jų jau nebebuvo...

– Tai kurgi sargybiniai buvo?

– Sargybiniai užrakino mūsų duris ir nuėjo miegoti į savo patalpas...

– Ką gi jūs darėt, pamatę, kad langas atdaras?

– Tuomet ir mes išlindome pro langą. Nuėjome pranešti sargybai apie tą nelaimingą įvykį...

– Ir sargyba – ką gi?

– Ką gi sargyba? Sargyba – nieko...

– Kurgi jūs ją radot?

– Jos patalpose. Pažadinom, pasakėm...

– Ką? Ką? Gerai miegojo sargyba?

– Taip, nieko sau... Kokią dešimtį minučių beldėmės, kol pažadinome...

– Tai kodėl gi jūs, po velnių, nebėgote?

– Kaipgi tai?.. Iš pagarbos valdžiai... Būtų netvarka...

– Še cigaretė, blude Sauhund, rūkyk! – kemša Majeris kaliniam po cigaretę ir sargybiniam vėl per veidelius pliaukši.

Iš užlagerinių komandų, gyvenusių toliau nuo Štuthofo, buvo galima lengviau pabėgti. Tenai dažniau ir sėkmingiau bėgdavo.

Kartą į lagerį grąžina su kitu vokiečių bėgliu mūsų seną pažįstamą, karvių melžėją ir gatvės muzikantą, donžuaną ir melagį, Vilį Freivaldą. Jis buvo išdūmęs iš darbo komandos Pelice, netoli Štetino. Tos komandos seniūnas tuomet buvo Vacius Kozlovskis, o jos vyriausias darbo prižiūrėtojas, „Erster Vorarbeiter“, pats aukščiausias po Kozlovskio pareigūnas, buvo... jis pats, Vilis Freivaldas. Dabar jį pagavo Berlyno smuklėj bemuzikuojant.

– Freivalde, Freivalde, – ir tu bėgai! – priekaištauja jam Majeris.

– Pone hauptšturmfiureri, – teisinasi Vilis, – pas Kozlovskį buvo taip bloga, taip bloga, – kad aš nutariau pėsčias sugrįžti į Štuthofą...

– Betgi Berlynas, blude Sauhund, nuo Pelico guli į priešingą pusę!..

– Kompaso neturėjau, pone hauptšturmfiureri... Paklydau šiek tiek... Patekus į Berlyną, kaipgi trupučiuką netruktelti, pone hauptšturmfiureri?..

1944 metais vasarop į lagerį atgabeno du anglu.

Keisti jie buvo tokie. Vienas gimęs Mančesteryje, kitas – Pietų Afrikoje. Bent jie patys taip sakėsi. Daiktų jie neturėjo jokių. Tiktai vienas jų nešės didžiausią maišą konservų, kurie iš jo buvo tučtuojau atimti: juos keli esesininkai pareigūnai savo tarpe broliškai pasidalijo.

Tuodu anglu kiekvieną kartą pasakojo kitokią istoriją, už ką ir kaip jie į lagerį pateko. Kažką jie painiojo ir suko, – fantaziją turėjo kriminaliniam romanam pakankamą.

– Oi, ne be reikalo jie atėjo į lagerį! – sakau aš mano kapui, – man tiktai baisiai įdomu, kokiu būdu jie iš lagerio pabėgs!

Majerį jie tačiau labai gražiai apsuko. Majeris jais patikėjo. Po trijų mėnesių jie pateko į užsieninę komandą – į Gdanską, į laivų statybą, į uostą! Po trijų savaičių ateina iš Gdansko pranešimas: tuodu anglu sėdo į laivą ir išplaukė į Švediją!

– Blude Sauhund! – rėkia supykęs Majeris ir rašo Chemnicui ant atskiro popierėlio: – Echt englisch gemacht, – grynai angliškai padaryta!

Taip, – iš užmiestinių komandų buvo galima pabėgti, bet iš paties lagerio – labai sunku. Ruseliai bėgo, šunes juos draskė, esesininkai juos mušė, Zelionkė juos korė.