– Kaipgi tai?.. Iš pagarbos valdžiai... Būtų netvarka...

– Še cigaretė, blude Sauhund, rūkyk! – kemša Majeris kaliniam po cigaretę ir sargybiniam vėl per veidelius pliaukši.

Iš užlagerinių komandų, gyvenusių toliau nuo Štuthofo, buvo galima lengviau pabėgti. Tenai dažniau ir sėkmingiau bėgdavo.

Kartą į lagerį grąžina su kitu vokiečių bėgliu mūsų seną pažįstamą, karvių melžėją ir gatvės muzikantą, donžuaną ir melagį, Vilį Freivaldą. Jis buvo išdūmęs iš darbo komandos Pelice, netoli Štetino. Tos komandos seniūnas tuomet buvo Vacius Kozlovskis, o jos vyriausias darbo prižiūrėtojas, „Erster Vorarbeiter“, pats aukščiausias po Kozlovskio pareigūnas, buvo... jis pats, Vilis Freivaldas. Dabar jį pagavo Berlyno smuklėj bemuzikuojant.

– Freivalde, Freivalde, – ir tu bėgai! – priekaištauja jam Majeris.

– Pone hauptšturmfiureri, – teisinasi Vilis, – pas Kozlovskį buvo taip bloga, taip bloga, – kad aš nutariau pėsčias sugrįžti į Štuthofą...

– Betgi Berlynas, blude Sauhund, nuo Pelico guli į priešingą pusę!..

– Kompaso neturėjau, pone hauptšturmfiureri... Paklydau šiek tiek... Patekus į Berlyną, kaipgi trupučiuką netruktelti, pone hauptšturmfiureri?..

1944 metais vasarop į lagerį atgabeno du anglu.

Keisti jie buvo tokie. Vienas gimęs Mančesteryje, kitas – Pietų Afrikoje. Bent jie patys taip sakėsi. Daiktų jie neturėjo jokių. Tiktai vienas jų nešės didžiausią maišą konservų, kurie iš jo buvo tučtuojau atimti: juos keli esesininkai pareigūnai savo tarpe broliškai pasidalijo.

Tuodu anglu kiekvieną kartą pasakojo kitokią istoriją, už ką ir kaip jie į lagerį pateko. Kažką jie painiojo ir suko, – fantaziją turėjo kriminaliniam romanam pakankamą.

– Oi, ne be reikalo jie atėjo į lagerį! – sakau aš mano kapui, – man tiktai baisiai įdomu, kokiu būdu jie iš lagerio pabėgs!

Majerį jie tačiau labai gražiai apsuko. Majeris jais patikėjo. Po trijų mėnesių jie pateko į užsieninę komandą – į Gdanską, į laivų statybą, į uostą! Po trijų savaičių ateina iš Gdansko pranešimas: tuodu anglu sėdo į laivą ir išplaukė į Švediją!

– Blude Sauhund! – rėkia supykęs Majeris ir rašo Chemnicui ant atskiro popierėlio: – Echt englisch gemacht, – grynai angliškai padaryta!

Taip, – iš užmiestinių komandų buvo galima pabėgti, bet iš paties lagerio – labai sunku. Ruseliai bėgo, šunes juos draskė, esesininkai juos mušė, Zelionkė juos korė.