– Kaipgi tai?.. Iš pagarbos valdžiai... Būtų netvarka...

– Še cigaretė, blude Sauhund, rūkyk! – kemša Majeris kaliniam po cigaretę ir sargybiniam vėl per veidelius pliaukši.

Iš užlagerinių komandų, gyvenusių toliau nuo Štuthofo, buvo galima lengviau pabėgti. Tenai dažniau ir sėkmingiau bėgdavo.

Kartą į lagerį grąžina su kitu vokiečių bėgliu mūsų seną pažįstamą, karvių melžėją ir gatvės muzikantą, donžuaną ir melagį, Vilį Freivaldą. Jis buvo išdūmęs iš darbo komandos Pelice, netoli Štetino. Tos komandos seniūnas tuomet buvo Vacius Kozlovskis, o jos vyriausias darbo prižiūrėtojas, „Erster Vorarbeiter“, pats aukščiausias po Kozlovskio pareigūnas, buvo... jis pats, Vilis Freivaldas. Dabar jį pagavo Berlyno smuklėj bemuzikuojant.

– Freivalde, Freivalde, – ir tu bėgai! – priekaištauja jam Majeris.

– Pone hauptšturmfiureri, – teisinasi Vilis, – pas Kozlovskį buvo taip bloga, taip bloga, – kad aš nutariau pėsčias sugrįžti į Štuthofą...

– Betgi Berlynas, blude Sauhund, nuo Pelico guli į priešingą pusę!..

– Kompaso neturėjau, pone hauptšturmfiureri... Paklydau šiek tiek... Patekus į Berlyną, kaipgi trupučiuką netruktelti, pone hauptšturmfiureri?..

1944 metais vasarop į lagerį atgabeno du anglu.

Keisti jie buvo tokie. Vienas gimęs Mančesteryje, kitas – Pietų Afrikoje. Bent jie patys taip sakėsi. Daiktų jie neturėjo jokių. Tiktai vienas jų nešės didžiausią maišą konservų, kurie iš jo buvo tučtuojau atimti: juos keli esesininkai pareigūnai savo tarpe broliškai pasidalijo.

Tuodu anglu kiekvieną kartą pasakojo kitokią istoriją, už ką ir kaip jie į lagerį pateko. Kažką jie painiojo ir suko, – fantaziją turėjo kriminaliniam romanam pakankamą.

– Oi, ne be reikalo jie atėjo į lagerį! – sakau aš mano kapui, – man tiktai baisiai įdomu, kokiu būdu jie iš lagerio pabėgs!

Majerį jie tačiau labai gražiai apsuko. Majeris jais patikėjo. Po trijų mėnesių jie pateko į užsieninę komandą – į Gdanską, į laivų statybą, į uostą! Po trijų savaičių ateina iš Gdansko pranešimas: tuodu anglu sėdo į laivą ir išplaukė į Švediją!

– Blude Sauhund! – rėkia supykęs Majeris ir rašo Chemnicui ant atskiro popierėlio: – Echt englisch gemacht, – grynai angliškai padaryta!

Taip, – iš užmiestinių komandų buvo galima pabėgti, bet iš paties lagerio – labai sunku. Ruseliai bėgo, šunes juos draskė, esesininkai juos mušė, Zelionkė juos korė.

XLIII. Šuniški popieriai

Lageris dėl visa ko laikė šunų atskirą komandą, kuriai priklausė apie dvidešimtį keturkojų ir keliolika dvikojų SS uniformoje. Dvikojai buvo grynos germanų veislės, keturkojai buvo daugiausia vilkų rasės, bet buvo ir maišyto kraujo. Pavyzdžiui, pats didžiausias jų tarpe plėšikas buvo visiškai nežinomos veislės, juodas kudlotas milžinas, pats vienas suplėšęs daugiau dvidešimties žmonių.

Jų komandos viršininkas vadinosi Hundeführer – šunų vadas. Buvo dar ir Hundemeister – šunų meisteris, tačiau šis pavadinimas neatitiko turinį: jis šunų nedirbdavo, jis juos tik šerdavo.

Dvikojai šunes gyveno atskiruose mūriniuose namukuose, ir keturkojam šunim patalpos taip pat buvo prašmatnios.

Valgydavo jie visi puikiai, – gaudavo mėsos, kokios kaliniai niekuomet neregėjo, gaudavo sriubos, gaudavo specialiai kepamų pyragaičių. Gyveno jie gražiai ir taikiai. Bet, žinia, pasaulyje nieko nėra amžina: pasibaigė lageryje ir šuniška laimė.

Atsirado neregėti piktadariai, kurie vargšus šunelius ėmė apvaginėti, – pavagia, būdavo, šuneliam iš panosės mėsą, pyragaičius...

Žinoma, tai buvo neregėta kiaulystė. Tokių dalykų margasai Štuthofas dar nebuvo girdėjęs!

Buvo suorganizuota sargyba tokiam niekingam vagiui pagauti. Netrukus jisai ir buvo sugriebtas beeinant jam iš šunų kiemo su pilnomis kišenėmis šuniškų pyragaičių. Buvo tai jaunas apsukrus berniokas, rusas iš pačios Maskvos, berods, net gimnaziją baigęs.

– Stop! – šaukia jam sargybinis, – kur gavai pyragaičius?

– Va, iš kiemo pasiėmiau, iš šuniško dubenio...

– Meluoji! Kaipgi tu iš tokių šunų pyragaičius paimsi?

– Labai paprastai: nuėjau ir paėmiau...

– Ar gali parodyti, kaip tai padarei? Pakartoti?

– Kodėl ne? Labai prašau...