Berniokas eina į šunų kiemą. Trys vilkai slampinėja palaidi. Pamatę jį, jie pasišiaušė, iltis parodė, urgzti pradėjo. Jis gi ėmė su jais meiliai šnekučiuotis ir akimis jiem mirksėti. Šunes sustojo. Jis, ištraukęs iš kišenės, numetė jiem po pyragaitį. Jie, pribėgę prie pyragaičių, pauostė, pauostė juos ir ėmė ryti. Tuomet berniokas prislinko prie dubenio su šuniškais pyragaičiais. Viena ranka traukia iš kišenės pyragaičius, šunim po gabalą mėto, kita ranka pyragaičius iš dubenio į kišenę kemša. Ištuštino tris dubenis, šuneliam nieko nepaliko.

Žiūri šunų meisteris, išplėtęs akis, – tokių dalykų jis dar nebuvo matęs. Sako pagaliau jisai:

– Na, o tą didįjį, kudlių, gali apvogti?

– Kodėl ne? Labai prašom...

Šunų meisteris paleido didįjį galvažudį. Berniokas ir jį užkalbino, pamirksėjo jam, vieną kitą pyragaitį jam iš kišenės numetė, o jo visą šunišką dubenį ištuštino. Kudlius, iš godumo susigundęs į mėtomus pyragaičius, visą savo porciją prakišo.

– Kiaulės, ne šunes! – piktinosi meisteris, nežinodamas, kas tam vagiui daryti.

– Na, gerai... palauk, palauk... O tu į būdą nuvaryti šitą kudlotąjį šunį ar galėtum?

– Kodėl ne? Labai prašom...

Berniokas pasigriebė pirmą pasitaikiusį pagalį ir juo tuojau – makt – šuniui per kuprą – ir pasakė dar jam kažką tokio šuniško. Šuva gi – žinia kaip šuva, – tuojau ėmė šaukti:

– Ai-ai-ai-ai-ai... – ir nudūmė į savo būdą ir dar susirietė tenai.

– Tai skandalas! – keikėsi šunų meisteris, vesdamas negirdėtą vagį pas Majerį.

– Kam gi tu tuos pyragaičius vagi? Argi jie skanūs? – kamantinėja Majeris šuniškąjį vagį.

– Tamstai gal jie ir neskanūs būtų, – atsakinėja berniokas, – bet man, kai aš neturiu ko valgyti, labai skanūs.