Berniokas eina į šunų kiemą. Trys vilkai slampinėja palaidi. Pamatę jį, jie pasišiaušė, iltis parodė, urgzti pradėjo. Jis gi ėmė su jais meiliai šnekučiuotis ir akimis jiem mirksėti. Šunes sustojo. Jis, ištraukęs iš kišenės, numetė jiem po pyragaitį. Jie, pribėgę prie pyragaičių, pauostė, pauostė juos ir ėmė ryti. Tuomet berniokas prislinko prie dubenio su šuniškais pyragaičiais. Viena ranka traukia iš kišenės pyragaičius, šunim po gabalą mėto, kita ranka pyragaičius iš dubenio į kišenę kemša. Ištuštino tris dubenis, šuneliam nieko nepaliko.

Žiūri šunų meisteris, išplėtęs akis, – tokių dalykų jis dar nebuvo matęs. Sako pagaliau jisai:

– Na, o tą didįjį, kudlių, gali apvogti?

– Kodėl ne? Labai prašom...

Šunų meisteris paleido didįjį galvažudį. Berniokas ir jį užkalbino, pamirksėjo jam, vieną kitą pyragaitį jam iš kišenės numetė, o jo visą šunišką dubenį ištuštino. Kudlius, iš godumo susigundęs į mėtomus pyragaičius, visą savo porciją prakišo.

– Kiaulės, ne šunes! – piktinosi meisteris, nežinodamas, kas tam vagiui daryti.

– Na, gerai... palauk, palauk... O tu į būdą nuvaryti šitą kudlotąjį šunį ar galėtum?

– Kodėl ne? Labai prašom...

Berniokas pasigriebė pirmą pasitaikiusį pagalį ir juo tuojau – makt – šuniui per kuprą – ir pasakė dar jam kažką tokio šuniško. Šuva gi – žinia kaip šuva, – tuojau ėmė šaukti:

– Ai-ai-ai-ai-ai... – ir nudūmė į savo būdą ir dar susirietė tenai.

– Tai skandalas! – keikėsi šunų meisteris, vesdamas negirdėtą vagį pas Majerį.

– Kam gi tu tuos pyragaičius vagi? Argi jie skanūs? – kamantinėja Majeris šuniškąjį vagį.

– Tamstai gal jie ir neskanūs būtų, – atsakinėja berniokas, – bet man, kai aš neturiu ko valgyti, labai skanūs.

Berniokas atsakinėjo sąmojingai. Tai buvo vienintelė pagauta vagystė lagerio istorijoje, kuri liko nebaudžiama. Majeris įsakė išduoti berniokui didelį duonos kepalą, kad tiktai jis daugiau šunim gėdos nebedarytų. Tačiau tie šunes kitą kartą apsikiaulino dar begėdiškiau.

1944 metų pavasarį atvežė lagerin du piliečiu nuo Gardino. Tėvą ir sūnų. Tėvui apie šešias dešimtis metų, sūnui – kokie dvidešimt penki. Abu jie buvo įsitikinę metodistai ar kažin kaip tenai kitaip tikėjo. Tiktai mėsos abudu nevalgydavo, kiaulienos ir vištienos. Jokios mėsos, vienu žodžiu. Ir šeštadienį švęsdavo, ne sekmadienį. Ir prieš esesininkus kepurių nesiimdavo. Ir tekdavo gi jiedviem už tai! Esesininkai numuša jiem kepurę, jie tučtuojau ją vėl užsideda. Kad nenori kepurės nusiimti, galėtų gi be kepurės pabūti, bent kol esesininkas nueis po velnių. Bet jie taip nedarydavo. Prieš esesininką kepurę jie būtinai užsidėdavo.

Kepurę jie nusiimą tiktai prieš poną dievą. O prieš tokius velnio tarnus, kokie buvo, jų nuomone, visi esesininkai, jie kepurių nesiimliosią ir be kepurės nestovėsią. Be to, tai jiem ir didelė nuodėmė būtų.

Baisiai ištvermingi buvo tiedu gudeliai. Net jų kepurės sukiužo nuo nuolatinio tąsymo, bet jie vis tiek savo nusistatymo nepakeitė: prieš esesininką jie būtinai turėjo būti su kepure!

Dar karščiau jiem buvo, kai jiedu atsisakė lageryje bet kokį darbą dirbti. Jie sutikdavo tiktai pašluoti tą vietą, kur bloko viršininkas vaikšto. Visi gi kiti lagerio darbai tarnauja esą karui ir velniui, – vienam ir kitam jie netarnausią. Karas esąs dar šlykštesnis už velnią.

Esesininkai nesigailėjo pastangų šitokiom mintim iš jų galvelių išmušti. Bet gudiškos galvos pasirodo buvusios itin kietos. Nepasidavė jokiom lazdom. Gudeliai savo nusistatymo nepakeitė. Sėdi, būdavo, su kepurėm gyvenamajame bloke ir nieko nedirba. Taip nieko jiem ir nebuvo galima padaryti, – darbingumo dvasia įmušti!

Valdžia, išėjusi iš kantrybės, pasodino juodu į bunkerį, – gal jie ten geruoju nusprogs. Sėdi jiedu sau bunkery – ir nieko! Nesprogsta. Jiem net jokio skirtumo nėra, blokas ar bunkeris. Jie bunkery tegauna tiktai duoną ir vandenį, bet ir bloke jie nieko kita nevalgydavo. Jie įtardavo, kad pietų sriuboje būta kažkokios mėsos pėdsako, – jiem tokia sriuba buvo nuodėminga. Sėdi jiedu sau bunkeryje, duonele užkandžiauja, vandenėlį geria – ir nieko! Visiškai nieko jiem neatsitinka. Net neliesėja, vieni kaulai kaip buvo, taip ir liko.

Sėdi jie bunkeryje savaitę, sėdi kitą. Sėdi penktą, sėdi šeštą... Kol gi jie, po velnių, sėdės tenai?!

Valdžia vėl išeina iš kantrybės. Valdžia siunčia pas juos su pamokslu patį mokslingiausiąjį iš savo tarpo, – patį Klavaną.

Filosofijos rotenfiureris pasigavo tarkuoti sūnų, – gal gi tas bus sukalbamesnis?

– Gi, – sako sūnui Klavanas, – judu čia, bunkeryje, nugeibsite. Na, senis, tiek to, jam jau šiaip ar taip ir mirti būtų ne prošal, bet tu gi – jaunas. Tau gyventi reikia. Pagalvok tiktai!

– Aš kaip tiktai ir noriu mirti, – nenoromis panosėje murma sūnus.

– Kaip tai mirti nori? – stebisi Klavanas, – žiūrėk, mergelę dar kokią susirasi. Vesi, vaikučių susilauksi... Argi negera gyventi? Argi tu vesti nenori?

– Ne! – bamba savo panosėje metodiškasis sūnus, – su tokiais galvažudžiais, kaip tu ir visi kiti esesininkai, gyventi kartu aš nenoriu. Man gėda kartu su jumis gyventi, – Štai kas!