Berniokas atsakinėjo sąmojingai. Tai buvo vienintelė pagauta vagystė lagerio istorijoje, kuri liko nebaudžiama. Majeris įsakė išduoti berniokui didelį duonos kepalą, kad tiktai jis daugiau šunim gėdos nebedarytų. Tačiau tie šunes kitą kartą apsikiaulino dar begėdiškiau.

1944 metų pavasarį atvežė lagerin du piliečiu nuo Gardino. Tėvą ir sūnų. Tėvui apie šešias dešimtis metų, sūnui – kokie dvidešimt penki. Abu jie buvo įsitikinę metodistai ar kažin kaip tenai kitaip tikėjo. Tiktai mėsos abudu nevalgydavo, kiaulienos ir vištienos. Jokios mėsos, vienu žodžiu. Ir šeštadienį švęsdavo, ne sekmadienį. Ir prieš esesininkus kepurių nesiimdavo. Ir tekdavo gi jiedviem už tai! Esesininkai numuša jiem kepurę, jie tučtuojau ją vėl užsideda. Kad nenori kepurės nusiimti, galėtų gi be kepurės pabūti, bent kol esesininkas nueis po velnių. Bet jie taip nedarydavo. Prieš esesininką kepurę jie būtinai užsidėdavo.

Kepurę jie nusiimą tiktai prieš poną dievą. O prieš tokius velnio tarnus, kokie buvo, jų nuomone, visi esesininkai, jie kepurių nesiimliosią ir be kepurės nestovėsią. Be to, tai jiem ir didelė nuodėmė būtų.

Baisiai ištvermingi buvo tiedu gudeliai. Net jų kepurės sukiužo nuo nuolatinio tąsymo, bet jie vis tiek savo nusistatymo nepakeitė: prieš esesininką jie būtinai turėjo būti su kepure!

Dar karščiau jiem buvo, kai jiedu atsisakė lageryje bet kokį darbą dirbti. Jie sutikdavo tiktai pašluoti tą vietą, kur bloko viršininkas vaikšto. Visi gi kiti lagerio darbai tarnauja esą karui ir velniui, – vienam ir kitam jie netarnausią. Karas esąs dar šlykštesnis už velnią.

Esesininkai nesigailėjo pastangų šitokiom mintim iš jų galvelių išmušti. Bet gudiškos galvos pasirodo buvusios itin kietos. Nepasidavė jokiom lazdom. Gudeliai savo nusistatymo nepakeitė. Sėdi, būdavo, su kepurėm gyvenamajame bloke ir nieko nedirba. Taip nieko jiem ir nebuvo galima padaryti, – darbingumo dvasia įmušti!

Valdžia, išėjusi iš kantrybės, pasodino juodu į bunkerį, – gal jie ten geruoju nusprogs. Sėdi jiedu sau bunkery – ir nieko! Nesprogsta. Jiem net jokio skirtumo nėra, blokas ar bunkeris. Jie bunkery tegauna tiktai duoną ir vandenį, bet ir bloke jie nieko kita nevalgydavo. Jie įtardavo, kad pietų sriuboje būta kažkokios mėsos pėdsako, – jiem tokia sriuba buvo nuodėminga. Sėdi jiedu sau bunkeryje, duonele užkandžiauja, vandenėlį geria – ir nieko! Visiškai nieko jiem neatsitinka. Net neliesėja, vieni kaulai kaip buvo, taip ir liko.

Sėdi jie bunkeryje savaitę, sėdi kitą. Sėdi penktą, sėdi šeštą... Kol gi jie, po velnių, sėdės tenai?!

Valdžia vėl išeina iš kantrybės. Valdžia siunčia pas juos su pamokslu patį mokslingiausiąjį iš savo tarpo, – patį Klavaną.

Filosofijos rotenfiureris pasigavo tarkuoti sūnų, – gal gi tas bus sukalbamesnis?

– Gi, – sako sūnui Klavanas, – judu čia, bunkeryje, nugeibsite. Na, senis, tiek to, jam jau šiaip ar taip ir mirti būtų ne prošal, bet tu gi – jaunas. Tau gyventi reikia. Pagalvok tiktai!

– Aš kaip tiktai ir noriu mirti, – nenoromis panosėje murma sūnus.

– Kaip tai mirti nori? – stebisi Klavanas, – žiūrėk, mergelę dar kokią susirasi. Vesi, vaikučių susilauksi... Argi negera gyventi? Argi tu vesti nenori?

– Ne! – bamba savo panosėje metodiškasis sūnus, – su tokiais galvažudžiais, kaip tu ir visi kiti esesininkai, gyventi kartu aš nenoriu. Man gėda kartu su jumis gyventi, – Štai kas!

Klavanas, it šunelis paspraudęs uodegą, dūlina pas Majerį pranešti liūdnus savo misijos vaisius.

Kartą tuodu gudeliu išvedė iš bunkerio pasivaikščioti. Taip sau, saulaitėje pasišildyti, bunkeryje vis dėlto vėsoka kiek... Pakeliui užsukdino juos bevaikščiojant į šunų kiemą. Ten tarytum tyčia buvo jau palaidi keli vilkai ir tasai didysis razbaininkas – kudlius. Keistokas kiek buvo tasai sutapimas.

Suurzgė, susiraukė šunes, iltimis pakaleno. Vampsėdami prie gudelių pribėgo. Pribėgę pauostė, pauostė, pečiais truputį patraukė. Pakėlę snukius, žvilgterėjo į gardiniečių neskustus smakrus, uodegomis pavizgino.

Neee! Vegetariškos mėsos jie neėsią, – nutarė šunes ir nustrakaliojo prie varčios su savo šuniškais reikalais.

Valdžia kovą su tais sektantais aiškiai prakišo:

– Nei jie bunkeryje badu stimpa, nei juos šunes drasko...

Abu juodu grąžino į bloką sėdėti. Jokio darbo dirbti juos nebevertė. Su esesininkais galėjo kalbėtis sėdėdami ir su kepurėmis. Valdžios visos pozicijos sugriuvo. Po kelių savaičių juodu išvežė į kitą, į Buchenvaldo lagerį.

Šunim tačiau išėjo daug prasčiau negu tiem gardiniečiam. Šunų autoritetas lageryje visiškai krito. Visi jiem ilgą nosį rodė ir liežuvius jiem kaišiojo. Nusivylusi valdžia sumažino jiem mėsos porciją ir vietoj pyragaičių kažkokią košę jiem krėtė, – tokią šlykščią, kad niekas jos iš jų nebevogė.

Valdžia nustojo šunis besiuntinėjusi bėglių gaudyti. Vieton jų valdžia siuntė blokavus, šreiberius ir kapus, – visą rują. Ir šie per lagerio sklypą bėgo grynai šuniškai.

Lep-lep-lep-lekataj-lekataj, – lėkė dvikojė ruja.

Lėkė, šniukštinėjo, uostė. O suradusi kur pasislėpusį, išsigandusį bėglį, plėšė jį ir draskė ne blogiau už savo sėbrus – keturkojus bankrotus...