Jų gyvenimo tvarka buvo visiškai kita. Kėlėsi jie 2–3 valandos vėliau negu mes visi. Jokio darbo jie nedirbo, – niekas jiem jo ir nesiūlė. Privaloma jiem buvo tiktai kokia valanda ar dvi kasdien pasigimnastikuoti.

Padėtis jų buvo labai keista. Aišku buvo, kad ji ilgai tverti negalės. Policija tokių ceremonijų niekuomet prieš gera nedaro.

Jiem kaip bloko fiureris buvo pristatytas SS feldfebelis pusdanis Petersenas, kuris su norvegais labai gražiai sugyveno, – jautėsi tenai kaip jų bloko narys.

Staiga komendantas paveda Petersenui pradėti norvegus politiškai šviesti, – pavaryti jų tarpe nacišką propagandą. Šiaip lageryje jokia politinė propaganda niekuomet nebuvo varoma. Mes visi buvome laikomi žuvusia, savo amželį atgyvenusia, publika. Nebuvo prasmės su mumis ir laikas begaišti, – gyvenimui mes buvome nereikalingi. Su norvegais, matyti, buvo numatyta kitaip pasielgti.

Įsakymas yra įsakymas! Vargšelis Petersenas eina politinės išminties norvegų mokyti! Po savaitės jisai, visas susirūpinęs, grįžta pas komendantą:

– Negaliu! – sako komendantui Petersenas, – jie beveik visi su aukštuoju mokslu, universitetą baigę... Ko gi aš, nemokša būdamas, galiu juos išmokyti? Tiktai mokslą kompromituoju...

Petersenas tiesą sakė. Norvegai gražiai pajuokdavo jį. Komendantui pakako proto šitokiam dalykui suprasti, – Petersenui tokia nenupelnyta bausmė buvo nuimta.

Po mėnesio mūsų norvegam buvo pristatytas kitas mokytojas. Hauptšturmfiureris, vadinas, kaip ir kapitonas. Juodoje SS uniformoje. Norvegas kvislingininkas, specialiai iš Norvegijos išrašytas. Tas jau griebė mūsų bičiulius nagan. Dirbo nuoširdžiai ir piktai.