1943 metų rudeniop kokių trijų kilometrų atstume nuo mūsų lagerio pradėjo statyti kitą lagerį, tiktai daug mažesnį už mūsiškį. Naujoji statyba buvo pavadinta Germanenlager. Buvo mum gražaus galvosūkio, kokie gi germanai tame lageryje kalės? Pas mus buvo ir vokiečių, ir olandų, ir švedų, ir norvegų, ir amerikiečių, ir anglų, – atrodo, visi gi jie buvo germanų rasės. Ar yra dar kokia mum nežinoma germanų rasės atžala, – tikra, veislinė, kad jos nebūtų galima su kitomis maišyti?

Germanų lageris naujiem metam buvo visiškai gatavas, bet stovėjo tuščias. Tiktai 1944 metų kovo mėnesį atgabeno tam lageriui gyventojus – 265 norvegų policininkus.

Atvažiavo jie visi civiliai apsirengę. Faktinai tai buvo įvairūs aukštesnieji policijos valdininkai, daugumas jų – su aukštuoju mokslu, keli – net universiteto profesoriai. Visi jie buvo aukšti gražūs vyrai, atletai. Puikiai išauklėti džentelmenai. Nuoširdūs, malonūs. Labai geri kolegos.

Suėmė juos be jokio tardymo ir teismo, atidangino į Štuthofą. Matyti, suimti juos rengės jau anksčiau, nes patalpos jiem buvo jau prieš kelis mėnesius užusakytos.

Lagerio valdžia elgėsi su jais labai mandagiai, anaiptol ne kaip su mumis. Aprengė juos ne katorgininkų drabužiais, bet... italų kariška uniformai Užtat lageris juos tučtuojau praminė:

– Badoljo gvardija!

Maistą jiem davė dvigubą, – iš mūsų virtuvės pilną porciją ir iš SS virtuvės kareivišką pilną porciją. O mūsų lietuviškasai blokas juos rūkalais pradėjo šelpti, už ką jie mum vėliau labai gausiai atsilygino tikromis norvegiškomis silkėmis, kurias jie gaudavo didelėmis bačkomis. Buvo jų lageriui paskirtas specialus, gyvenąs drauge su jais, gydytojas, – pradžioje lenkas, paskui lietuvis, medicinos profesorius.

Jų gyvenimo tvarka buvo visiškai kita. Kėlėsi jie 2–3 valandos vėliau negu mes visi. Jokio darbo jie nedirbo, – niekas jiem jo ir nesiūlė. Privaloma jiem buvo tiktai kokia valanda ar dvi kasdien pasigimnastikuoti.

Padėtis jų buvo labai keista. Aišku buvo, kad ji ilgai tverti negalės. Policija tokių ceremonijų niekuomet prieš gera nedaro.

Jiem kaip bloko fiureris buvo pristatytas SS feldfebelis pusdanis Petersenas, kuris su norvegais labai gražiai sugyveno, – jautėsi tenai kaip jų bloko narys.

Staiga komendantas paveda Petersenui pradėti norvegus politiškai šviesti, – pavaryti jų tarpe nacišką propagandą. Šiaip lageryje jokia politinė propaganda niekuomet nebuvo varoma. Mes visi buvome laikomi žuvusia, savo amželį atgyvenusia, publika. Nebuvo prasmės su mumis ir laikas begaišti, – gyvenimui mes buvome nereikalingi. Su norvegais, matyti, buvo numatyta kitaip pasielgti.

Įsakymas yra įsakymas! Vargšelis Petersenas eina politinės išminties norvegų mokyti! Po savaitės jisai, visas susirūpinęs, grįžta pas komendantą:

– Negaliu! – sako komendantui Petersenas, – jie beveik visi su aukštuoju mokslu, universitetą baigę... Ko gi aš, nemokša būdamas, galiu juos išmokyti? Tiktai mokslą kompromituoju...

Petersenas tiesą sakė. Norvegai gražiai pajuokdavo jį. Komendantui pakako proto šitokiam dalykui suprasti, – Petersenui tokia nenupelnyta bausmė buvo nuimta.

Po mėnesio mūsų norvegam buvo pristatytas kitas mokytojas. Hauptšturmfiureris, vadinas, kaip ir kapitonas. Juodoje SS uniformoje. Norvegas kvislingininkas, specialiai iš Norvegijos išrašytas. Tas jau griebė mūsų bičiulius nagan. Dirbo nuoširdžiai ir piktai.

– Ką? Jūs norite veltui vokišką duoną valgyti?! – postringavo jisai norvegiškiem policininkam, – manote, kad jus čia ilgai taip ir laikys kaip lėles? Aš jus perspėju, turite įsijungti į bendrą kovą prieš germanizmo priešą...

Kraipė galvas norvegai, pamokslų klausydami. Priešintis atvirai nesipriešino, bet ir į kvislingišką biznį nesidėjo. Šypsojos tiktai sau panosėje, nieko nesakydami, velniai žino, ką manydami. Matyti, juodasai norvegų išgama-gestapininkas nelabai gerai pasisakydavo apie juos Majeriui, kad šis pradėjo juos keikti. Pradžioje vis dar už akių, paskui gi – ir akyse. Blude Sauhund, – ir šnekėk tu su juo!

Rugiapiūtės metu Majeris pradėjo ir norvegus klibinti į darbus, – siuntinėti į kaimus javų doroti:

– Karas esą eina dėl Europos kultūros, kiti kraują lieja, o jūs čia tinginiaujat! Turite padėti, – geruoju!

Reikia – tai reikia, ką gi darysi! Sudarė norvegai darbo komandą ir eina rugiapiūtėn. Tačiau po keleto dienų Majeris jau rieja juos:

– Jūs, tinginiai! Blude Sauhund, jūs nenorite darbo dirbti? Sabotažas? Ką?!

Vokiečių ūkininkai norvegais darbininkais buvo smarkiai nepatenkinti. Lenkų, rusų kalinį darbininką jie galėjo stumdyti ir lamdyti kaip nori, – šie darbininkai jokių teisių neturėjo. Norvegai gi gyvena savo protu, ūkininko smarkavimu šypsosi, jo grūmojimų visiškai nesibaido. Vokiečių ūkininkai ir pasiskundė norvegais Majeriui, – šitokių darbininkų jiem esą daugiau nereikia...

Majeris norvegų į kaimą daugiau nebesiunčia, – vietoje juos keikia. Pagaliau jis ėmė jiem primygtinai siūlyti užsidėti vokišką SS uniformą su norvegišku ženkliuku ir perimti lagerio apsaugą. Norvegai tiktai nusijuokė dėl tokio pasiūlymo. Majeris ėmė jiem visokiais velniais grūmoti. Juodasai kvislingininkas pamokslininkas dingo iš lagerio.