Jų gyvenimo tvarka buvo visiškai kita. Kėlėsi jie 2–3 valandos vėliau negu mes visi. Jokio darbo jie nedirbo, – niekas jiem jo ir nesiūlė. Privaloma jiem buvo tiktai kokia valanda ar dvi kasdien pasigimnastikuoti.

Padėtis jų buvo labai keista. Aišku buvo, kad ji ilgai tverti negalės. Policija tokių ceremonijų niekuomet prieš gera nedaro.

Jiem kaip bloko fiureris buvo pristatytas SS feldfebelis pusdanis Petersenas, kuris su norvegais labai gražiai sugyveno, – jautėsi tenai kaip jų bloko narys.

Staiga komendantas paveda Petersenui pradėti norvegus politiškai šviesti, – pavaryti jų tarpe nacišką propagandą. Šiaip lageryje jokia politinė propaganda niekuomet nebuvo varoma. Mes visi buvome laikomi žuvusia, savo amželį atgyvenusia, publika. Nebuvo prasmės su mumis ir laikas begaišti, – gyvenimui mes buvome nereikalingi. Su norvegais, matyti, buvo numatyta kitaip pasielgti.

Įsakymas yra įsakymas! Vargšelis Petersenas eina politinės išminties norvegų mokyti! Po savaitės jisai, visas susirūpinęs, grįžta pas komendantą:

– Negaliu! – sako komendantui Petersenas, – jie beveik visi su aukštuoju mokslu, universitetą baigę... Ko gi aš, nemokša būdamas, galiu juos išmokyti? Tiktai mokslą kompromituoju...

Petersenas tiesą sakė. Norvegai gražiai pajuokdavo jį. Komendantui pakako proto šitokiam dalykui suprasti, – Petersenui tokia nenupelnyta bausmė buvo nuimta.

Po mėnesio mūsų norvegam buvo pristatytas kitas mokytojas. Hauptšturmfiureris, vadinas, kaip ir kapitonas. Juodoje SS uniformoje. Norvegas kvislingininkas, specialiai iš Norvegijos išrašytas. Tas jau griebė mūsų bičiulius nagan. Dirbo nuoširdžiai ir piktai.

– Ką? Jūs norite veltui vokišką duoną valgyti?! – postringavo jisai norvegiškiem policininkam, – manote, kad jus čia ilgai taip ir laikys kaip lėles? Aš jus perspėju, turite įsijungti į bendrą kovą prieš germanizmo priešą...

Kraipė galvas norvegai, pamokslų klausydami. Priešintis atvirai nesipriešino, bet ir į kvislingišką biznį nesidėjo. Šypsojos tiktai sau panosėje, nieko nesakydami, velniai žino, ką manydami. Matyti, juodasai norvegų išgama-gestapininkas nelabai gerai pasisakydavo apie juos Majeriui, kad šis pradėjo juos keikti. Pradžioje vis dar už akių, paskui gi – ir akyse. Blude Sauhund, – ir šnekėk tu su juo!

Rugiapiūtės metu Majeris pradėjo ir norvegus klibinti į darbus, – siuntinėti į kaimus javų doroti:

– Karas esą eina dėl Europos kultūros, kiti kraują lieja, o jūs čia tinginiaujat! Turite padėti, – geruoju!

Reikia – tai reikia, ką gi darysi! Sudarė norvegai darbo komandą ir eina rugiapiūtėn. Tačiau po keleto dienų Majeris jau rieja juos:

– Jūs, tinginiai! Blude Sauhund, jūs nenorite darbo dirbti? Sabotažas? Ką?!

Vokiečių ūkininkai norvegais darbininkais buvo smarkiai nepatenkinti. Lenkų, rusų kalinį darbininką jie galėjo stumdyti ir lamdyti kaip nori, – šie darbininkai jokių teisių neturėjo. Norvegai gi gyvena savo protu, ūkininko smarkavimu šypsosi, jo grūmojimų visiškai nesibaido. Vokiečių ūkininkai ir pasiskundė norvegais Majeriui, – šitokių darbininkų jiem esą daugiau nereikia...

Majeris norvegų į kaimą daugiau nebesiunčia, – vietoje juos keikia. Pagaliau jis ėmė jiem primygtinai siūlyti užsidėti vokišką SS uniformą su norvegišku ženkliuku ir perimti lagerio apsaugą. Norvegai tiktai nusijuokė dėl tokio pasiūlymo. Majeris ėmė jiem visokiais velniais grūmoti. Juodasai kvislingininkas pamokslininkas dingo iš lagerio.

Pagaliau norvegai gauna iš komendanto raštą – ultimatumą.

Lagerio istorijoje negirdėtas dalykas, kad pats komendantas rašytų kaliniam raštą! Bet šį kartą – parašė, reikalaudamas, kad iki rugsėjo 10 dienos jie apsispręstų ir perimtų lagerio sargybą. Rugsėjo 10 dieną norvegai atsako komendantui taip pat raštu.

Esą jie prisiekė savo karaliui ištikimybę. Jie esą garbės žmonės. Kol karalius jų iš priesaikos neatleidžiąs, jie negali priesaikos laužyti, negalį niekam kitam prisiekti, todėl ir negalį užsimauti vokiškos SS uniformos.

Dėl tokio norvegų rašto įsiutęs komendantas rašo jiem naują notą, kviesdamas dar kartą apsidūmoti ir pradėti tarnybą spalio mėnesio 1 dieną. Komendantas rašė jiem notoje: esą jūsų tasai norvegiškas karalius patsai pasidarė išdavikas ir savo visas priesaikas sulaužė ir tapo vokiečių tautos ir germanų rasės priešas. Jei pasiliksite ištikimi savo tam karaliui išdavikui, tuo pačiu ir jūs tapsite vokiečių tautos ir germanų veislės nedraugai, ir kaip tokie toliau būsite traktuojami.

Komendantas prirašė dešimtį punktų, įvardydamas visokias bausmes norvegam už nepaklusnumą. Pagaliau prigrūmojo išveždinsiąs juos į kitą lagerį, biauresnį, į lagerių centrą, Oranienburgą, kur jiem būsią visiškai prasti pyragai.

Norvegai ir antrąjį komendanto ultimatumą vieningai atmetė.

Valdžia pyko. Valdžia siuto. Bet vis dėlto visų savo grūmojimų įvykdyti neišdrįso. Atėmė tiktai iš jų SS virtuvės valgį, bet tuo jų nenugąsdino. Jie gaudavo iš Norvegų ir Švedų Raudonojo Kryžiaus tokius turtingus siuntinius, kad jie galėjo visiškai gerai išsiversti ir be jokio lagerinio valgio.