Pagaliau norvegai gauna iš komendanto raštą – ultimatumą.

Lagerio istorijoje negirdėtas dalykas, kad pats komendantas rašytų kaliniam raštą! Bet šį kartą – parašė, reikalaudamas, kad iki rugsėjo 10 dienos jie apsispręstų ir perimtų lagerio sargybą. Rugsėjo 10 dieną norvegai atsako komendantui taip pat raštu.

Esą jie prisiekė savo karaliui ištikimybę. Jie esą garbės žmonės. Kol karalius jų iš priesaikos neatleidžiąs, jie negali priesaikos laužyti, negalį niekam kitam prisiekti, todėl ir negalį užsimauti vokiškos SS uniformos.

Dėl tokio norvegų rašto įsiutęs komendantas rašo jiem naują notą, kviesdamas dar kartą apsidūmoti ir pradėti tarnybą spalio mėnesio 1 dieną. Komendantas rašė jiem notoje: esą jūsų tasai norvegiškas karalius patsai pasidarė išdavikas ir savo visas priesaikas sulaužė ir tapo vokiečių tautos ir germanų rasės priešas. Jei pasiliksite ištikimi savo tam karaliui išdavikui, tuo pačiu ir jūs tapsite vokiečių tautos ir germanų veislės nedraugai, ir kaip tokie toliau būsite traktuojami.

Komendantas prirašė dešimtį punktų, įvardydamas visokias bausmes norvegam už nepaklusnumą. Pagaliau prigrūmojo išveždinsiąs juos į kitą lagerį, biauresnį, į lagerių centrą, Oranienburgą, kur jiem būsią visiškai prasti pyragai.

Norvegai ir antrąjį komendanto ultimatumą vieningai atmetė.

Valdžia pyko. Valdžia siuto. Bet vis dėlto visų savo grūmojimų įvykdyti neišdrįso. Atėmė tiktai iš jų SS virtuvės valgį, bet tuo jų nenugąsdino. Jie gaudavo iš Norvegų ir Švedų Raudonojo Kryžiaus tokius turtingus siuntinius, kad jie galėjo visiškai gerai išsiversti ir be jokio lagerinio valgio.

Majeris įkinkė norvegus į pačius sunkiausius ir biauriausius darbus. Pristatė akmenis nešioti ir skaldyti, plentus plūkti, iš miško rąstus vietoj arklių tampyti, asenizacijos vežimus vežioti. Dirbo plušo norvegai, bet į SS eiles nestojo.

Kiti norvegai iš pasipiktinimo Majerio elgesiu mirti pradėjo. Šitoksai norvegų nesocialumas savo rėžtu ir Majerio dvasioje sukėlė pasipiktinimo audrą: keletą norvegų palaidojęs ir, matyti, iš Berlyno gavęs gerokai velnių, likusius norvegus Majeris toliau ramybėje paliko.

Griežė jis prieš juos dantį, bet į darbus jų nebevarė.

Vikingų palikuonys pasirodė esą verti savo garsių pranokėjų vardo.

Majeris vis dėlto ilgai dar negalėjo atsipeikėti, kad norvegų atkaklumas taip sugadino germanų rasės reputaciją. Tuo tarpu į lagerį buvo atvaryta didžiulė minia suomių prekybos jūrininkų – su žmonomis ir vaikais. Šiuos visus jūrininkus Majeris apgyvendino germanų lageryje, šalia norvegų, matyti, tikėdamasis, ar suomių jūrininkai neparodys kartais padoresnių germanų veislės savumų...

XLV. Vermachto invazija

1944 metų vasarop po lagerį pradėjo sklisti vis labiau visus jaudiną gandai.

Esą konfliktas tarp vokiečių kariuomenės ir Himlerio SS organizacijos tiek paaštrėjęs, kad kariuomenė visą organizaciją paimsianti į savo nagą. Organizacijos centrą kariuomenė išvarysianti šunim šėko piauti, o eilinius esesininkus pasiųsianti į frontą. Visus koncentracijos lagerius perimsianti kariuomenė, bylas peržiūrėsianti, nekaltuosius paleisianti, lagerin pasodinsianti galvažudžius esesininkus...

Širdys smarkiai plakėsi tokių gandų besiklausant, – ir kaliniam, ir esesininkam.

Pačiame gandų plitimo įkarštyje į lagerį atvyko pareigom eiti vermachto kapitonas Cetė [Zette] – kaip antras Schutzlagerführer, lagerio viršininkas, oficialiai – lygiom teisėm su Majeriu, ir trys kariuomenės feldfebeliai: Bergeris [Berger], Pomorinas [Pomorin] ir Jankė [Jahnke] – blokų vadų pareigom.

Lagerio esesininkai nuknarino nosis, – ir jiem atrodė, kad gandai jau realizuojasi, – kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Juo labiau, kad vermachtiečiai pradėjo labai išdidžiai elgtis, – į esesininkų sveikinimus neatsakinėja, visur kiša savo nosį, trukdo produktų organizaciją, bičiuliškai sveikinasi su kaliniais ir šnekučiuojasi su jais...

Feldfebelis Jankė iš Gumbinės, matyti, kadaise buvęs lietuvis Jankus, vaikščiojo po lagerį ir atvirai kaliniam pasakojo, kad šitas pragaras nebeilgai tęsis, kad visa greitai būsią kitaip. O feldfebelis Bergeris iškirto dar nuostabesnį pokštą.

Tuomet į mūsų lagerį jau buvo atvarytas gerokas skaičius žydžių iš Lietuvos. Jos buvo apgyvendintos atskiruose barakuose ir blokavuoju jom buvo paskirtas toksai Maksas [Max], lenkas, gimęs Berlyne, pavyzdingas mušeika-sadistas.