Feldfebelis Bergeris tučtuojau buvo išgrūstas į Bydgoščą vadovauti žydžių komandai požeminiuose dinamito fabrikuose. Likusieji lageryje vermachtiečiai buvo tuojau įjungti į... SS eiles. Kapitonas Cetė, tiesa, niekaip nesugebėjo pasisiūdinti SS uniformos, – vaikščiojo ir toliau su sena kariška. Užtat Majeris neįsileido jo į jokius lagerio reikalus. Cetė ne tiktai negavo jokio darbo kambario, jis net jam skirtos darbo kėdės neturėjo. Kelis mėnesius slankiojo vargšas po lagerį, visiškai neturėdamas kas veikti, šiukšles po kiemą lazdele krapštinėjo, sagas ir siūlus rankiojo, palei beržą kažką graibė. Gaila buvo žiūrėti, kaip tas žmogelis vargsta be darbo. Kaip Chemnicas ir mažesnieji faraonėliai tyčiojas juo!

Tiesą pasakius, kapitonas Cetė menkysta ir buvo. Nemokėjo garbingai vyriškai laikytis. Kur jam prasidėti tampytis su tokiu patyrusiu krokodilu – Majeriu!

Likusieji feldfebeliai, Jankė ir Pomorinas, taip pat iš Gumbinės, gavo užsimauti SS uniformą.

Pomorinas buvo ramus, paklusnus avinėlis, iš profesijos – gelumbės pirklys, prisisiuvo SS ženklus, žiūrinėja savo skvernus ir šypsosi skersa lūpa it pasakos kvailys, geležėlę radęs. Jankė gi – purtėsi ir spiaudėsi. Vaikščiodamas palei kalinių barakus, keikė visus esesininkus, pasikratydamas iš pasibiaurėjimo.

Jam tikrai buvo sunku. Jis buvo pagyvenęs žmogus, baigęs universitetą teisininkas, kultūringas, apsišvietęs – ir likimas tėškė jį į tokią tarnybą, į tokią kompaniją! Pagaliau jam buvo visiškai aiškios ir karo likimo perspektyvos.

Jis dažnai tardavosi su įtakingais kaliniais, kas čia padarius, kad iš SS eilių tarpo galėtų jis patekti į lagerį kaip kalinys, – jam tai esą būtų vienintelis išsigelbėjimas...

Jis jau buvo susitaręs, kuriame bloke kaliniu apsigyvens.