Lageryje kalinių reikalam buvo įsteigta krautuvėlė, oficialiai kantine vadinama. Joje pirkti galėjo visi kaliniai, kurie tik pinigų turėjo. Pinigai buvo gaunami šitokiu būdu.

Iš naujoko, patekusio į lagerį, visi pinigai buvo tuojau atimami ir deponuojami raštinėje pas Hapkę. Šiokie ar tokie pinigai, bet kokia valiuta, kaliniam pas save turėti buvo griežtai draudžiama. Iš tų deponuotų pinigų kalinys galėdavo kas 4–6 savaitės gauti po penkiolika markių, ne banknotais, bet tam tikrais kuponais, kurie kantinėje buvo imami vietoj banknotų, – vėliau kantinė su Hapkės įstaiga atsiskaitydavo.

Kadangi į kalinių kantinę nuolat lįsdavo esesininkai, kurie kalinių kuponų neturėdavo, tai kantinė priimdavo ir banknotus. Tai buvo labai patogu įvairiem lagerio galiūnam ir biznieriam.

Laisvų banknotų lageryje visuomet būdavo. Apsukresni naujokai sugebėdavo nusukti pinigus, – ne visus atiduodavo į kasą. Kiti užmiršdavo pinigus drabužių kišenėse, kuriuos drabužininkai surasdavo ir netrukdavo paleisti į apyvartą. Ateidavo pinigai ir iš laisvės, per įvairias darbo komandas ir laisvai samdomus darbininkus meisterius, – už lageryje pagrobtus ir į laisvę iššmugeliuotus daiktus. Pinigų lageryje būdavo. Kai Lėmanas ar Zelionkė sėsdavo kortom lošti, ant stalo gulėdavo šimtai ir tūkstančiai markių. Kortomis lošti, ypač iš pinigų, lageryje buvo griežtai draudžiama, – kortomis lošė visuos blokuos, lošė iš pinigų, kartais – labai didelių.