Po kelių savaičių išlėkė iš lagerio Pomorinas: tai jisai vidujėje lagerio sargyboje pražiopsojo tą moterį rusę, kuri pasisakė išeinanti pėsčia į Ukrainą – ir dingo be pėdsako. Už tokią žioplystę gavo jis tris mėnesius patsai pasėdėti Mackau lageryje, kur buvo sodinami nusikaltę esesininkai.

Jankei gi vis nesisekė. Jis, mažai težiūrėdamas savo tarnybos, nuolat girtuokliavo su kaliniais.

Ateina, būdavo, Chemnicas varyti jo iš kalinių barako.

– Lauk iš mano akių! – šaukdavo jam Jankė, – tu, pienburni, kai pabūsi penkerius metus fronte, kaip aš, tai tuomet galėsi su manimi kalbėti! Gera čia tau su kaliniais kariauti, – pabandyk pakariauti fronte!

Chemnicas, nieko nepešęs, išeidavo. Jankė savo revolverį atiduodavo bloko šreiberiui ir guldavo į kalinių lovą. Už tokius darbus komendantas sodindavo jį keliom dienom į bunkerį, bet iš tarnybos nepaleisdavo.

Bunkeryje atsėdėjęs skirtąją porciją, Jankė barakuose pradėdavo visa vėl iš pradžios: keikė esesininkus ir girtuokliavo.

Beevakuojant Štuthofo lagerį, Jankė buvo vienas iš palydovų kalinių kolonos, kurios vadu buvo paskirtas SS feldfebelis Milkau, kilęs iš Tilžės, visuomet labai gyręs Mažeikių bravoro alų ir svajojęs po karo įsigyti Lietuvoje kolonialinių prekių krautuvėlę. Buvo gyvenęs jisai Kretingoje ir mokėjo šiek tiek lietuviškai. Jis buvo toks vagis ir banditas, kad pakeliui prieš jį pakėlė maištą ne tiktai kaliniai, bet ir esesininkai. Majeris buvo priverstas pašalinti jį iš kolonos vado pareigų, – jo vieton paskyrė Jankę.

Kalinių kolonai susidūrus su raudonosios Armijos tankų daliniu, Jankė žuvo nuo tankisto kulkos, nesuspėjęs įgyvendinti savo svajonės – pasidaryti kaliniu katorgininku.

Taip pasibaigė visa vermachto invazija į Himlerio karalystės reikalus.

XLVI. Universalinis magazinas

Lageryje kalinių reikalam buvo įsteigta krautuvėlė, oficialiai kantine vadinama. Joje pirkti galėjo visi kaliniai, kurie tik pinigų turėjo. Pinigai buvo gaunami šitokiu būdu.

Iš naujoko, patekusio į lagerį, visi pinigai buvo tuojau atimami ir deponuojami raštinėje pas Hapkę. Šiokie ar tokie pinigai, bet kokia valiuta, kaliniam pas save turėti buvo griežtai draudžiama. Iš tų deponuotų pinigų kalinys galėdavo kas 4–6 savaitės gauti po penkiolika markių, ne banknotais, bet tam tikrais kuponais, kurie kantinėje buvo imami vietoj banknotų, – vėliau kantinė su Hapkės įstaiga atsiskaitydavo.

Kadangi į kalinių kantinę nuolat lįsdavo esesininkai, kurie kalinių kuponų neturėdavo, tai kantinė priimdavo ir banknotus. Tai buvo labai patogu įvairiem lagerio galiūnam ir biznieriam.

Laisvų banknotų lageryje visuomet būdavo. Apsukresni naujokai sugebėdavo nusukti pinigus, – ne visus atiduodavo į kasą. Kiti užmiršdavo pinigus drabužių kišenėse, kuriuos drabužininkai surasdavo ir netrukdavo paleisti į apyvartą. Ateidavo pinigai ir iš laisvės, per įvairias darbo komandas ir laisvai samdomus darbininkus meisterius, – už lageryje pagrobtus ir į laisvę iššmugeliuotus daiktus. Pinigų lageryje būdavo. Kai Lėmanas ar Zelionkė sėsdavo kortom lošti, ant stalo gulėdavo šimtai ir tūkstančiai markių. Kortomis lošti, ypač iš pinigų, lageryje buvo griežtai draudžiama, – kortomis lošė visuos blokuos, lošė iš pinigų, kartais – labai didelių.

1944 metais pavasarį buvo įvesta lageryje „valiutos reforma“. Buvo įvesti vadinamieji pasižymėję katorgininkai – Bevorzugte Häftlinge. Jie vaikščiojo prisisiuvę ant rankovių raidę V, galėjo nešioti ilgus plaukus ir kas savaitę rašyti bei gauti laiškus. Šitokį laipsnį duodavo įvairiem raštininkam, amatininkam, meisteriam, kapam, blokaviem, šreiberiam, vienam kitam ir iš eilinių kalinių. Kadangi už darbą lageryje iš principo nebuvo mokama, tai šitokiem pasižymėjėliam išduodavo darbo premijas kas savaitę, neva už gerą darbą, nuo vienos markės iki keturių – penkių, išmokamas atskirais tam tikrais bonais. Kiekvienas, gavęs premijos, galėjo pasiimti iš savo einamosios sąskaitos lygiai tiek pat, kiek jis premijos gavo. Per mėnesį jis galėjo turėti tokiu būdu 30–45 markes, už kurias galėjo kantinėje pirkti visa, kas tenai buvo. Šiuo atžvilgiu pasižymėjėliai buvo daug geresnėje padėtyje negu garbės katorgininkai. Kadangi šiem pastariesiem darbas buvo neprivalomas, jie negalėjo užimti jokios etatinės vietos, jie negalėjo gauti ir jokios premijos. Jiem tiktai išimties keliu buvo leidžiama iš savo einamosios sąskaitos kas mėnesį pasiimti po 15 markių. Užtat jie atsigriebdavo kiek kitokiu būdu.