Moterų padėtis lageryje, apskritai imant, buvo nepalyginti geresnė už vyrų padėtį, – jų tarpe ir mirimų skaičius buvo nežymus.

1943 metų pradžioje jų buvo apie 500 galvų. Netrukus jų prisirinko iki tūkstančio, bet viduvasaryje buvo su jomis gana žiauriai pasielgta: apie penkis šimtus moterų buvo išgabenta į specialų moterų lagerį – Ravensbruką, tikrą moterų vienuolyną, be jokios vyriškos priemaišos.

Graudūs buvo moterų su Štuthofu atsiskyrimo vaizdai! Kiek romanų pirma laiko nutraukta, kiek liepsnojančių širdžių šaltu vandeniu užlieta!

Kukčiojo kliuksėjo moteriškoji pusė, tokion nemalonion kelionėn besiruošdama. Vyrai taip pat ne geriau atrodė, prie spygliuotų tvoros vielų it musės prilipę. Valdžia vis dėlto atsižiūrėjo plėšomųjų širdžių skausmo: moteris išvedė iš lagerio kitais neįprastais keliais, – sutaupė kelis kibirus išsiskyrimo ašarų. Vyrai, tokios kiaulystės iš valdžios pusės nelaukę, buvo visiškai tam nepasiruošę, – pražiopsojo visą transportą.

Kaip jautėsi išvažiuodamos išvežamos moterys – istorija nežino. Gi įsimylėję vyrai labai graudžiai vargo. Mažiausia dvi savaiti klampinėjo it apglušę. Paskui – šiaip taip nusiramino: ką gi kita jie galėjo ir daryti? Juo labiau, kad netrukus privažiavo į lagerį dar daugiau moterų, kurios taip pat ir dailius veidelius, ir lieknus liemenėlius, ir meilės ištroškusias širdeles turėjo...