Paskui rimtus būgnininkus žingsniuoja moteriškėlė, tokia putni, vidutinio liemenėlio, rankomis užsiėmusi veidą... Lyg verkia tarytum, atrodė... Ji ir tikrai verkė, būgnų muzikos sugraudinta.

Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa... – drožia iškėlę galvas rimti būgnininkai, į šaligatviuose besišaipančias moterėles nė nesidairydami, tarytum jos jiem pasaulyje neegzistuotų.

– Cecilija, Cecilija, sveika gyva! Cecilija, nebūk kvaila, nežliumbk! – šaukia šaligatviuose betupinėdamos moterys putniajai ašarojančiai moteriškaitei.

Jos ją pažino. Ji jau seniai buvo šitame lageryje gyvenusi. Gyveno ji čionai ir dirbo virėjos darbą pas vieną aukštą SS pareigūną. Ilgainiui tą pareigūną iš lagerio valdžia perkėlė į Berlyną. Kadangi virėja buvo jam labai gera, jis ją pasiėmė į Berlyną. Dabar ji grįžo atgal į lagerį, to paties pareigūno siunčiama. Siunčiama visiškai ne todėl, kad jam virėjos nebereikėtų ar kad jos virtuvinis menas būtų nusmukęs. Nieko panašaus!

Pasirodė, kad ta virėja aukštajam pareigūnui apgadino šiek tiek rasę. Ir tai dar būtų buvę pusė bėdos, – aukštasai pareigūnas, didžiai vertindamas jos virimo meną, šią nuodėmę būtų jai tikrai atleidęs. Bet kad ji velnias tokia pasirodė esanti! Ėmė ji Berlyne ir kitiem vokiškiem pareigūnam grynąją rasę gadinti. To tai jau jokia vokiška širdis negali atleisti, nors ir kažkaip tobulai erzac širdis padaryta būtų!

Šaunioji Cecilija, taip iškilmingai į lagerį įbūgninta, ašarėles veikiai nusišluostė savo balta prijuostėle. Apsidairė, apsidairė ir ėmė šypsotis savo seniem pažįstamiem: vieniem – saldžiai mirksėti, kitiem – dailų savo liežuvėlį kaišioti, su trečiais – vienu kitu sultingesniu koliojimos žodeliu vaizdžiai persimesti...