Lageryje kalinių reikalam buvo įsteigta krautuvėlė, oficialiai kantine vadinama. Joje pirkti galėjo visi kaliniai, kurie tik pinigų turėjo. Pinigai buvo gaunami šitokiu būdu.

Iš naujoko, patekusio į lagerį, visi pinigai buvo tuojau atimami ir deponuojami raštinėje pas Hapkę. Šiokie ar tokie pinigai, bet kokia valiuta, kaliniam pas save turėti buvo griežtai draudžiama. Iš tų deponuotų pinigų kalinys galėdavo kas 4–6 savaitės gauti po penkiolika markių, ne banknotais, bet tam tikrais kuponais, kurie kantinėje buvo imami vietoj banknotų, – vėliau kantinė su Hapkės įstaiga atsiskaitydavo.

Kadangi į kalinių kantinę nuolat lįsdavo esesininkai, kurie kalinių kuponų neturėdavo, tai kantinė priimdavo ir banknotus. Tai buvo labai patogu įvairiem lagerio galiūnam ir biznieriam.

Laisvų banknotų lageryje visuomet būdavo. Apsukresni naujokai sugebėdavo nusukti pinigus, – ne visus atiduodavo į kasą. Kiti užmiršdavo pinigus drabužių kišenėse, kuriuos drabužininkai surasdavo ir netrukdavo paleisti į apyvartą. Ateidavo pinigai ir iš laisvės, per įvairias darbo komandas ir laisvai samdomus darbininkus meisterius, – už lageryje pagrobtus ir į laisvę iššmugeliuotus daiktus. Pinigų lageryje būdavo. Kai Lėmanas ar Zelionkė sėsdavo kortom lošti, ant stalo gulėdavo šimtai ir tūkstančiai markių. Kortomis lošti, ypač iš pinigų, lageryje buvo griežtai draudžiama, – kortomis lošė visuos blokuos, lošė iš pinigų, kartais – labai didelių.

1944 metais pavasarį buvo įvesta lageryje „valiutos reforma“. Buvo įvesti vadinamieji pasižymėję katorgininkai – Bevorzugte Häftlinge. Jie vaikščiojo prisisiuvę ant rankovių raidę V, galėjo nešioti ilgus plaukus ir kas savaitę rašyti bei gauti laiškus. Šitokį laipsnį duodavo įvairiem raštininkam, amatininkam, meisteriam, kapam, blokaviem, šreiberiam, vienam kitam ir iš eilinių kalinių. Kadangi už darbą lageryje iš principo nebuvo mokama, tai šitokiem pasižymėjėliam išduodavo darbo premijas kas savaitę, neva už gerą darbą, nuo vienos markės iki keturių – penkių, išmokamas atskirais tam tikrais bonais. Kiekvienas, gavęs premijos, galėjo pasiimti iš savo einamosios sąskaitos lygiai tiek pat, kiek jis premijos gavo. Per mėnesį jis galėjo turėti tokiu būdu 30–45 markes, už kurias galėjo kantinėje pirkti visa, kas tenai buvo. Šiuo atžvilgiu pasižymėjėliai buvo daug geresnėje padėtyje negu garbės katorgininkai. Kadangi šiem pastariesiem darbas buvo neprivalomas, jie negalėjo užimti jokios etatinės vietos, jie negalėjo gauti ir jokios premijos. Jiem tiktai išimties keliu buvo leidžiama iš savo einamosios sąskaitos kas mėnesį pasiimti po 15 markių. Užtat jie atsigriebdavo kiek kitokiu būdu.

Kadangi mūsų blokas garsėjo kaip vienintelis blokas, kuris maisto nevagia, tai jis dažnai buvo kviečiamas į pagalbinius virtuvės darbus. Buvo jisai sudaręs pastovią darbo artelę iš 15–30 narių produktam iš sunkvežimių krauti į sandėlius. Artelė kiekvienu metu, dieną ar naktį, turėjo būti pasiruošusi stoti į darbą. Už savo darbą artelė neoficialiai gaudavo tam tikrą atlyginimą tais pačiais produktais, – lageryje, žinoma, tai buvo labai didelis daiktas. Kiti eidavo į kitokius darbus – daržovių doroti, kopūstų piaustyti ir spausti, ir panašiai. Čia gaunamas natūralus atlyginimas atstodavo pinigines premijas.

Visi kiti kaliniai, neturėję pasižymėjėlio laipsnio, jokių premijų negaudavo ir todėl iš savo einamosios sąskaitos taip pat nieko negalėjo pasiimti. Tuo tarpu banknotai kantinėje priiminėti buvo jau griežtai draudžiama.

Šitokių pasižymėjėlių kalinių buvo palyginti nedaug. Visi kiti kaliniai neturėjo nė pfenigo, – kantinėje negalėjo nieko pirkti. Nežiūrint visos kantinės prekių menkystos, ji vis dėlto kalinio gyvenime buvo labai didelis daiktas. Ten būdavo galima nusipirkti įvairiais laikais kokio apipuvusio sūrio, išvirtų raudonų burokėlių, mineralinio vandens, bulvių, salotų, ridikėlių, žuvies, morkų. Visa tai buvo labai žymus priedas prie lagerio maisto, – visa tai buvo daug švariau pagaminama negu virtuvėje. Visokie gražeivos gaudavo dar ten skustuvėlių, kremo, įvairios pastos, net beržo vandens. O kas visų svarbiausia – kantinėje galima buvo gauti rūkalų. Visuose gi kalėjimuose pasaulyje papirosai ir taboka kalinių prekyboje atstoja aukso valiutą. Už ją visuomet pirksi ir duonos, ir sriubos, ir margarino, ir kita ką. 1943 metais buvo galima laisvai gauti pirkti už visus turimus pinigus labai gerų rūkalų. 1944 metais buvo jau kiek sunkiau, bet vis dėlto pinigingi kaliniai rūkalų turėjo daugiau negu vokiečiai laisvėje ar net eiliniai esesininkai. Tai atsitikdavo šitokiu būdu.

Visas kantinės pelnas ėjo SS organizacijos naudai. Kantinės priešaky stovėjo SS kareivis, o dirbo – kaliniai. Kokias prekes į lagerį atgabensi – kaliniai vis tiek išpirks: kurgi kitur padės jie savo bonus? SS organizacija suinteresuota prekių atvežti, – ji gi iš to labai gerai pelnosi, kainas nustato kokias nori, aukštesnes negu viešojoje rinkoje. Ir prekių SS organizacija greičiau gaus negu kokia privati krautuvėlė. Pagaliau visa tai, kas atlikdavo iš SS atskiros kantinės, eidavo į kalinių kantinę.

Darbas kantinėje kaliniam buvo vienas pačių geriausių lageryje.

Ilgą laiką čia dirbo tiktai vienas kalinys, lenkas, iš profesijos – smuklininkas, kurio du sūnus vokiečiai buvo paėmę į kariuomenę, ir jie žuvo fronte, o jis pats – penktus metus lageryje plūkėsi. Vėliau – jis gavo padėjėją, į lagerio pabaigą – net du padėjėju turėjo.

Kantinės darbininkai buvo turtingi žmonės, pasilaiką labai gražiai. Jie ir gyveno pačioje kantinėje, ir į lagerinį valgį nė iš tolo nežiūrėjo. Valgį jie turėjo savo – iš savo pajamų.

Perkąs kokią prekę kalinys duoda kantininkui iškirpti kuponą iš bendro lapo. Kantininkas iškerpa kiek jis nori. Patikrinti nė nebandyk – gausi tiktai į snukį – ir tuo viskas baigsis.

Nusiperka kalinys pastos dantim, sumoka pusantros markės, – kaliniui tai labai dideli pinigai. Pačiupinėja kalinys nupirktąją pastą: pasenusi, sukietėjusi, trupėte trupa, bet iš makšties nelenda. Ką gi kalinys veiks su tokia pasta. Prašo jisai kantinėje pastą pakeisti, mokėjęs gi jis pusantros markės! Vietoj naujos pastos kalinys gauna kumščiu į snukį. Pasivijęs nueinantį kalinį, kantininkas dar šūkteli jam:

– Kvaily! Pastą ant duonos vietoj sūrio užsidėk ir suvalgyk! – tyčiojasi kantininkas ir paspiria kalinį it mėšlą nuo šakių.

Eina kalinys šalin ašarodamas, – nieko kita jam ir nebeliko veikti.

Iš tokių dalykų kantininkai turėjo didelių pajamų. Prekes kantininkai mokėjo pardavinėti.

Pati svarbiausia prekė – rūkalai. Gavę rūkalų transportą, kantininkai jo viso neišparduos, – gera jų dalis eina į slaptas dėžes. Kaliniai, prisipirkę rūkalų, bežiūrint juos sučiulpia arba kortomis pralošia. Rūkalų lageryje nebėr. Rūkytojai staugte staugia, trokšdami tos smilkstančios smarvės. Kantinėje rūkalų yra beveik visuomet, bet ne kiekvienas jų iš ten gaus. Gaus tik tasai, kuris su kantininkais ryšius turi, kas moka kantininkam papataikauti, padilgyti jų neišpasakytai išbujojusią savimylą, – kas gali kantininkam dovanų duoti – bulvių, pieno, margarino, dešros... Oficialiai moterim lageryje rūkyti buvo draudžiama, rūkalai jom buvo neparduodami. Bet jos vis dėlto tenai jų gaudavo, – kantininkai turėjo puikius skalbinius, kojines, nosinaites, puloverius, jų drabužiai buvo visuomet išlyginti.

Kartą komendantas ruošė kažkokį balių, – jam specialiai iš Gdansko vežė penkias kažkokias brangias žuvis. Bevežant pakeliui žuvo dvi žuvys. Kratė daužė visą transportą – niekur nerado. Vežėjai aiškinosi, esą važiuojant keltu per Vyslą tos žuvelės, tur būt, būsiančios į vandenį striktelėjusios. Į šnerves jie gavo už tokį išmintingą pasiaiškinimą. Tiktai į šnerves gavo, – šiaip nieko bloga jiem nebuvo.

O brangiąsias komendanto baliaus žuveles surijo kantininkai, gražiai jas su sviestu išsikepę.

Kantinė pardavinėjo popierių laiškams, vokus, pašto ženklus. Nori rašyti laišką – gražiai sugyvenk su kantininkais. Šiaipgi vis ko nors negausi: arba popieriaus, arba voko, arba ženklo: be vieno iš tų dalykų laiško vis tiek neparašysi.

Su kantine reikalų turėjo vyrai ir moterys. Kantinė darėsi ir tarpininkas meilės reikaluose. Per kantinę dažnai ėjo ir meilės laiškai, ir dovanos. Vacelis Kozlovskis dovanas savo mergužėlei visuomet palikdavo kantinėje, o ši jas atiduodavo ne adresatei, bet jos tikrajam mylimajam, – kelias buvo daug trumpesnis. Prie kantinės Vacius ir pagavo savo nelabąjį konkurentą, – ten jis jam ir kaulus patratino.

Kantininkai draugavosi tiktai su įtakingais kaliniais. Visuose blokuose jie buvo laukiami garbingi svečiai. Per įvairius susibuvimus blokuose, pavyzdžiui, boksinius pasisnukiavimus, kantininkus pasitikdavo blokavieji, šreiberiai, kapai... Sodindavo juos į pačias garbingiausias vietas... it garbingus pirklius.

O! – galima gyventi pasaulyje turint savo galvą ir svetimų prekių!

XLVII. Moteriškoji pusė

Moterų padėtis lageryje, apskritai imant, buvo nepalyginti geresnė už vyrų padėtį, – jų tarpe ir mirimų skaičius buvo nežymus.

1943 metų pradžioje jų buvo apie 500 galvų. Netrukus jų prisirinko iki tūkstančio, bet viduvasaryje buvo su jomis gana žiauriai pasielgta: apie penkis šimtus moterų buvo išgabenta į specialų moterų lagerį – Ravensbruką, tikrą moterų vienuolyną, be jokios vyriškos priemaišos.

Graudūs buvo moterų su Štuthofu atsiskyrimo vaizdai! Kiek romanų pirma laiko nutraukta, kiek liepsnojančių širdžių šaltu vandeniu užlieta!

Kukčiojo kliuksėjo moteriškoji pusė, tokion nemalonion kelionėn besiruošdama. Vyrai taip pat ne geriau atrodė, prie spygliuotų tvoros vielų it musės prilipę. Valdžia vis dėlto atsižiūrėjo plėšomųjų širdžių skausmo: moteris išvedė iš lagerio kitais neįprastais keliais, – sutaupė kelis kibirus išsiskyrimo ašarų. Vyrai, tokios kiaulystės iš valdžios pusės nelaukę, buvo visiškai tam nepasiruošę, – pražiopsojo visą transportą.

Kaip jautėsi išvažiuodamos išvežamos moterys – istorija nežino. Gi įsimylėję vyrai labai graudžiai vargo. Mažiausia dvi savaiti klampinėjo it apglušę. Paskui – šiaip taip nusiramino: ką gi kita jie galėjo ir daryti? Juo labiau, kad netrukus privažiavo į lagerį dar daugiau moterų, kurios taip pat ir dailius veidelius, ir lieknus liemenėlius, ir meilės ištroškusias širdeles turėjo...

Moterų darbas vykdavo pastogėje. Tiktai išimtinais atvejais jos pasirodydavo ir plyname lauke, pavyzdžiui, pas ūkininkus rugiapiūtės darbuose. Jos bulves virtuvei skusdavo, – viena kita bulvelė ir jom pasilikdavo – tai buvo geras daiktas. Jos bulves skusdavo ir SS virtuvei – čia pasilikusios bulvės buvo dar geresnis daiktas. Jos aptarnaudavo ir SS karininkų valgyklą. Jos atlikdavo ruošos darbas visose didžiulėse raudonųjų mūrų – komendantūros patalpose. Jos atlikdavo tarnaičių bei auklių darbus ir privačiuose butuose – pas komendantą, Majerį, Chemnicą ir kitur. Moterų rankose buvo drabužiai, kojinės, puloveriai, skalbiniai, – jų priežiūra, saugojimas, taisymas, lopymas, siuvimas ir skalbimas.

Tiesa, skalbykloje darbas buvo sunkus ir nemalonus, – nuolat vis garuose moterys būdavo paskendusios, bet visur kitur, palyginti su vyrų darbu, moterim buvo daug lengviau. Juo labiau, kad tas moterų darbas dažnai buvo labai pelningas. Turint savo žinioje tokį brangų turtą, kaip skalbiniai, kojinės, puloveriai, pasiturintiem kaliniam visuomet buvo galima pasukti geresnį daiktą ir už tai, žinoma, gauti dovaną. Labiau pasiturintieji kaliniai duodavo jom „savo“ skalbinius privačiai skalbti. Besinaudoją moterų malone kaliniai visuomet galėdavo vieton įduotojo savo kokio nors skarmalo gauti visiškai gerą dalyką. Kiti gi, – moterų malonės neįsigiję, – vietoj savo gerų sveikų dalykų gaudavo kokį skarmalą. Ieškoti nė nepradėk! Ir kaipgi ieškosi, jei iš esmės įsivėlei į nelegalų, draudžiamą dalyką: šitokios privačios operacijos buvo gi uždraustos!

Viena, kas moterim baisiai gadindavo nuotaiką, – tai skalbyklos ir visos drabužinės viršininkas, SS feldfebelis Knotas [Knot], – buvęs iš tikro labai retas egzempliorius, unikumas stačiai.

Tai buvo Prūsijos ir Pomeranijos chamizmo čempionas, toli pralenkęs net pati Petersą. Vidutinio ūgio, plačių pečių, milžinišku pilvu, kreivomis kojomis it nusilesęs orangutangas.

O rėksnys! O storžievis! O mušeika!

Jis ir moterų veidelius kumščiu apvadžiodavo, ir už kaselių moteris patampydavo, ir ant žemės parmušdavo, ir savo 65 numerio specialiai siūdintais bateliais paspardydavo! Bet užtat jis buvo visiškai kvailas – jį visuomet buvo galima apgauti. Skalbinių ir puloverių atskaitomybė jam buvo visiškai nepasiekiama paslaptis... Todėl ir su juo buvo galima šiaip taip susigyventi.

Moterų tarpe kriminalinio elemento buvo maža, – keletas vokietaičių tiktai. Buvo keletas bibelforšerių, šiek tiek asocialių. Daugumas moterų buvo arba politinės, įskaitant čia ir policines kalines, dėl kurių tardymas dar tebėjo, arba – auklėjamosios. Šios pastarosios nuolat kaitaliojosi: vienas atvaro, kitas paleidžia. Kitos iš jų ateidavo po antrą, trečią, po ketvirtą kartą. Kai kurios jų sakydavo, kad jom lageryje buvo geriau negu dirbti pas kokį ūkininką, kuris ir sunkiu ilgu darbu apkrauna, ir nuolat muša, ir labai menkai valgyti duoda... Iš ūkininko ateidavo kartais sunykusios, o lageryje – veikiai atsigaudavo!

Kartą Majeris išrikiuoja visą moterų bloką prie šaligatvių, dviem trim eilėm, iš abiejų gatvės pusių. Komendantas vaikštinėja palei vartus ir kasosi tą vietą, kur teoretiškai turėtų barzda būti. Chemnicas atsiveda tris kalinius vyrus, augalotus tokius, suodžiais nuteptus, kurie nešasi didelius dideliausius būgnus.

Būgnininkai, aukštai iškėlę galvas su baisiai rimtomis fizionomijomis, pyškina:

– Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa...

Prasideda iškilminga eisena.

Paskui rimtus būgnininkus žingsniuoja moteriškėlė, tokia putni, vidutinio liemenėlio, rankomis užsiėmusi veidą... Lyg verkia tarytum, atrodė... Ji ir tikrai verkė, būgnų muzikos sugraudinta.

Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa... – drožia iškėlę galvas rimti būgnininkai, į šaligatviuose besišaipančias moterėles nė nesidairydami, tarytum jos jiem pasaulyje neegzistuotų.

– Cecilija, Cecilija, sveika gyva! Cecilija, nebūk kvaila, nežliumbk! – šaukia šaligatviuose betupinėdamos moterys putniajai ašarojančiai moteriškaitei.

Jos ją pažino. Ji jau seniai buvo šitame lageryje gyvenusi. Gyveno ji čionai ir dirbo virėjos darbą pas vieną aukštą SS pareigūną. Ilgainiui tą pareigūną iš lagerio valdžia perkėlė į Berlyną. Kadangi virėja buvo jam labai gera, jis ją pasiėmė į Berlyną. Dabar ji grįžo atgal į lagerį, to paties pareigūno siunčiama. Siunčiama visiškai ne todėl, kad jam virėjos nebereikėtų ar kad jos virtuvinis menas būtų nusmukęs. Nieko panašaus!

Pasirodė, kad ta virėja aukštajam pareigūnui apgadino šiek tiek rasę. Ir tai dar būtų buvę pusė bėdos, – aukštasai pareigūnas, didžiai vertindamas jos virimo meną, šią nuodėmę būtų jai tikrai atleidęs. Bet kad ji velnias tokia pasirodė esanti! Ėmė ji Berlyne ir kitiem vokiškiem pareigūnam grynąją rasę gadinti. To tai jau jokia vokiška širdis negali atleisti, nors ir kažkaip tobulai erzac širdis padaryta būtų!

Šaunioji Cecilija, taip iškilmingai į lagerį įbūgninta, ašarėles veikiai nusišluostė savo balta prijuostėle. Apsidairė, apsidairė ir ėmė šypsotis savo seniem pažįstamiem: vieniem – saldžiai mirksėti, kitiem – dailų savo liežuvėlį kaišioti, su trečiais – vienu kitu sultingesniu koliojimos žodeliu vaizdžiai persimesti...

Viena, kas moterų pusėje buvo visiškai peiktina, – tai absoliuti vienybės stoka. Būdavo, viena ar kelios mergužėlės, rizikuodamos savo kaselėmis ir kitokiomis gėrybėmis, kokią tamsią naktelę įsileidžia kokį bernužėlį kur į prausyklą ar šiaip kur nuošalesnę vietelę, o kitos tuojau pradeda kelti triukšmą. Nei iš šio, nei iš to ima klykauti vidunaktį, uždega žiburius, – žiūrėk, valdžia jau ir čia. Sugauna visus vargšelius, į bunkerį sodina, kaseles kerpa.

Tas pat ir su laiškais. Mergužėlių jau toks giedras būdas, – niekad neiškenčia, savo kaimynėm meilautiniais žygiais nepasiguodusios. O kaimynės, savo bernužėlių kartais neturėdamos, švelniųjų jausmų visiškai neatjaučia. Ima garsiai plepėti ir priekaištauti, garsas bežiūrint pasiekia valdžios ausis, laiškai tučtuojau pagaunami, ir raštinė vėl visokiais perkūnais keikia moteriškąją giminę: keletą valandų barškina mašinėle, tuos prakeiktus laiškus beversdama!

Rusių karo lakūnių SS valdžia baisiai nemėgdavo. Ir iš viso ji labai nemėgdavo rusų moterų, kariškais drabužiais apsirengusių. Jas stengdavosi kiek galint greičiau lageryje likviduoti. Dažniausia jas šaudydavo, kartais gi – tam tikrą švirkštą jom įšvirkšdavo. Moteris kareivė kartais dar išlikdavo gyva, be niekur nieko, bet lakūnės – tai jau visos be išimties į dausas persikėlė. Kartais jos nežinodavo, kas jų laukia, – laikydavosi ramiai iki pat paskutinės minutės. Bet kartais jos tai sužinodavo – tuomet vykdavo klaikios scenos...

Taip, be jokio tardymo, be jokio teismo sprendimo...

Vadinamosios policinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos – lageryje merdėjo.