Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengiąs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, – anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Šitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyventojo psichika.

Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, – jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas.

Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų – ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!

Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą – pasilikti gyvu?!