Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengiąs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, – anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Šitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyventojo psichika.

Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, – jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas.

Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų – ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!

Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą – pasilikti gyvu?!

Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, – turi daugiau negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse – niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nuklypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, – koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.

Galimas daiktas, lageryje visų baisiausia ir yra ši psichinė žmogaus būklė. Būklė, kurioje neišvengiamai dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile.

Viena, kas gera šioje aplinkoje, – kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo.

– Užmuš – tai užmuš, pakars – tai pakars, – kas čia tokio?

Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa – vis tiek pat.

Juos numirusius tučtuojau nurengia, užrašo numerį ant plikos krūtinės, asmeninius daiktus jiem tučtuojau pavagia.

Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės. Sandėliukas – mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Niekas jų mirties priežasties netikrina, niekas jų neapžiūrinėja. Mirė – tai mirė, – kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim!?

Apžiūri tiktai numirėlių dantis. Jei benešant auksinių dantų jam nesuspėjo pavogti, juos išlupa surūdijusiomis replėmis SS vyras, – dalį dantų jisai atiduoda iždui, dalį – sau pasiima.

Atvažiuoja transporto vežimas, dešimties ar dvylikos kalinių tempiamas. Transporto darbininkai krauna lavonus į didelį juodą grabą. Tas grabas padarytas trim lavonam, bet įdeda į jį penkis šešis. Grabo viršus nebeužsidaro. Iš grabo iškištos lavonų pamėlynavusios, pajuodavusios rankos, sudžiūvusios it šakaliukai kojos kilnojas vežimo supamos ir maskatuojas, tarytum į save kviesdamos. Kai lavonų yra daugiau – juodojo grabo nebenaudoja. Tuomet lavonus stačiai krauna į vežimą, kaip pas mėsininką paskerstus paršus. Vieną šalia kito, vieną ant kito suverčia. Kartais vežamus lavonus pridengia sudriskusia gūnia, kartais ir be jos apsieina. Lavonam – visa vis tiek pat, o šiandie dar tebesantiem gyviem dėl to nei šilta, nei šalta, – koks skirtumas?

Vežimai važiuoja į krematorijų, esantį ligoninės palangėje, dieną ir naktį lagerį užverčiantį rausvai palšais dūmais. Neskanūs tie dūmai. Aitrūs tokie, gaižūs. Kažkokia spirginama guma dvokia.

Sunkus, labai sunkus kepamos žmogienos kvapas. Diena dienon!

Prie krematorijaus lavonus krauna į sandėlį. Kai tą sandėlį samagono varytojai sudegino, lavonai teko krauti stačiai kieme į krūvą, kas buvo labai neparanku.