Krematorijaus pečius buvo prilaikytas skystajam kurui, – lavonai jame degdavo apie dvi valandas. 1944 metais skystojo kuro visiškai nebebuvo galima gauti. Teko pereiti į koksą. Koksu kūrenant, lavonai degdavo apie šešias valandas. Baisiai pamažu degė. Krematorijus nieku būdu nepajėgdavo visų lavonų sudeginti. Naujam krematorijui statyti medžiagos nebėra. Lavonų į žemę kasti taip pat negalima. Lageris pelkėje pastatytas. Vanduo paviršiuj, per kokius du kastuvus. Pakasti lavonai, geram lietui palijus, išlenda iš žemės – vėl su jais tampykis!

Krematorijaus darbininkai į pečių ima vis viršutinius lavonų sluoksnius, vėliau pakrautus. Apatiniai sluoksniai šunta. Kad ne ta baisi smarvė, pašutęs lavonas būtų patogiau kišti į pečių. Kai tik sveiką lavoną į pečių įkiši – jis tučtuojau iškelia aukštyn rankas ir kojas, lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdamas įsileisti. Tačiau – negi jį vieną deginsi, reikia ir kiti kišti. Daug vargo būdavo su tokiu asocialiu lavonu, kol jam iškeltas kojas ir rankas nulenki, kol jam kaimyną pečiun įvarai. Pašutę lavonai rankų ir kojų nekilnodavo, su jais buvo daug paprasčiau, tik kad jų tasai kvapas buvo toks nepagirtinas!