Numirėliai knygose buvo pažymimi raide T, reiškia Tot – negyvas, – ir išbraukiami iš gyvųjų sąrašo. Savanoriai pakaruokliai gaudavo ženklą FT – Freitod – laisva mirtis. Kiti buvo pažymimi raidėm Ex, reiškia, Execution – egzekucija, lageryje įvykdyta pagal kurio nors gestapiško teismo sprendimą. O šie paskubinti lavonai knygose buvo atžymėti inicialais S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behandlung, atseit, ypatingas apipavidalinimas. Nežinodamas gestapo politinės virtuvės receptų, suprask žmogus, ką reiškia toksai delikatnus pavadinimas!

Kartais atsirasdavo tokių sentimentalių moterėlių, kurios panorėdavo turėti bent pelenus savo sūnelio vienturtėlio, savo brolelio širdelės, ar savo vyro numylėto. Šitas noras buvo visuomet patenkinamas. iš moterėlės tučtuojau išreikalaudavo pinigus už pelenus, už urną, už įpokavimą, už persiuntimą – išeidavo apie du šimtu tris dešimtis markių. Lagerio valdžia, gavusi pinigus, įsakydavo pasemti iš bendros pelenų krūvos 2–4 kilogramus pelenų, kurie ir buvo pasiunčiami gailestingajai moterėlei. Per visą lagerio istoriją nėra buvę nė vieno atsitikimo, kad būtų buvę pasiųsti tikri, to paties sudeginto žmogaus, pelenai. Tai padaryti praktiškai buvo visiškai neįmanoma. Visų pirma degindavo gi ne po vieną lavoną, – visų pelenai jau pečiuje susimaišydavo. O antra, kai ateidavo pelenų pareikalavimas, mielojo numirėlio pelenai būdavo jau seniai velniai žino kur išbarstyti, – kaipgi juos iš ten besurankiosi? O moterėlė nuskriaust nesinori. Argi jai ne vis tiek: pelenai – kaip pelenai?

Pelenų gana dažnai reikalaudavo. Už kelis atliekamų pelenų kilogramus gauti 200 markių – tikrai nebloga. Kad tik numirėlių būtų!

L. „Vien tik auksas valdo mus...“

Iki 1944 metų vėlyvo pavasario lageryje žydų kaip ir nebuvo. Būti tai buvo, bet jie jau buvo suspėję dingti. Taip sau, be pėdsako. Liko tiktai keturi, geri meisteriai specialistai. Laikėsi jie nuošaliai ir kukliai, pasinėrę darbo kolonose. Valdžia, atrodė, juos visiškai buvo pamiršusi.

Tų metų pavasarį žydai į lagerį pradėjo plaukte plaukti.

Visų pirma buvo atgabenti Lietuvos žydai iš Šiaulių ir Kauno getų. Vyrai ir moterys. Seniai ir vaikai.

Jiem išvažiuojant, vokiečiai įsakė pasiimti visa, ką jie turi geresnio – pinigus, auksą, briliantus, geriausius drabužius, skalbinius ir panašų turtą, – visa tai jiem būsią labai reikalinga Vokietijoje. Važiavo jie su geriausiomis viltimis, – tempė savo lobį lagaminuose, maišuose ir ryšuliuose, stenėdami ir vaitodami – taip sunku buvo nešti!

Žydam atvykus, lageryje prasidėjo tikra aukso karštligė, visiškai tokia pat, kaip ji aprašinėjama Džeko Londono romanuose.

Žydai, kaip ir visi nauji atvykėliai, varomi į pirtį. Žydų – keli tūkstančiai, o pirtis – kaip sauja. Kad ir kažkokiu tempu juos pro tą pirtį praginsi, vis dėlto maršas turi nusitęsti keletą dienų. Pirmajai partijai išėjus iš pirties, likusieji žiote išsižiojo: savo tatos-mamos nebepažįsta. Žydai, kaip ir kiti naujokai, buvo nukirpti, nuskusti, lageriniais skarmalais aprengti. Visas jų taip sunkiai temptasis lobis dingo be pėdsakų, kaip nė nebuvęs. Žydam nebuvo jokios išimties padaryta. Va, čia tai ir prasidėjo visa velniava.

Iš žydų, einančių į pirtį, atiminėja jų lobį. Kepures deda į vieną krūvą, apsiaustus – į kitą, kostiumus – į trečią, skalbinius – į ketvirtą, batus – į penktą. Puodai, žiedai, auksinės plunksnos, laikrodžiai, pinigai, muilas – viskas atskiromis krūvelėmis.

Pirtin leidžia visiškai nuogus – ir ten dar gerokai apčiupinėja ir vis dar šio to randa. Su vyrais pirtyje – šiaip dar taip, bet su moterimis – tikras vargas. Slepia jos auksą burnoje, pažastyse. Slepia žiedus, laikrodėlius, net laikrodžius žadintuvus tokiose vietose, kur nei pačiam pažiūrėti, nei kitam parodyti. Bet ką padarysi, vargsta pirtininkai, visur sąžiningai apžiūrinėja – ir vis šio to randa.

Kartą grįžtu darbovietėn iš ligoninės, persirišęs tenai paputusį žandą. Ant šaligatvio palei pirtį stovi SS filosofijos rotenfiureris Klavanas, žydų apstotas, ir duoną raiko.

Žydų duona – atsivežtinė. Raiko jis ją ir traukia iš jos įkeptus banknotus. Pamatęs praeinant, šaukia Klavanas mane:

– Va, žiūrėk, profesoriau, – sako jis man pasigirdamas, – va, už kokius pinigus šie žydai pardavė jūsų Lietuvą!

– O! Tikrai įdomu, už kokius pinigus jie galėjo parduoti? – stebiuosi aš. – Gi, pone rotenfiureri, juk tai vis vokiški banknotai!

– Taip, vokiški, – atsako jisai.

– Ir – geri jie? Nepadirbti?

– Ne, – atsako jisai, porą banknotų pažiūrėjęs prieš saulę, – atrodo, visi geri, nepadirbti.

– Jeigu taip, – sakau, – pone rotenfiureri, grąžink žydam numautas kelnes.

– O tai kodėl? – išsižiojo Klavanas.

– Nagi, – sakau, – jeigu jie pardavė Lietuvą už gerus vokiškus pinigus, tai, tur būt, vokiečiai ją pirko. Kiti būtų savais pinigais mokėję. Išeina, kad Lietuvą vokiečiai jau nupirko, ir tamstai, pone rotenfiureri, nebereikės eiti į frontą.

– A, šitaip? – numykė Klavanas. Jis buvo manimi aiškiai nepatenkintas, kad jo sąmojo neįvertinau. Jis atsuko man nugarą.