Iki 1944 metų vėlyvo pavasario lageryje žydų kaip ir nebuvo. Būti tai buvo, bet jie jau buvo suspėję dingti. Taip sau, be pėdsako. Liko tiktai keturi, geri meisteriai specialistai. Laikėsi jie nuošaliai ir kukliai, pasinėrę darbo kolonose. Valdžia, atrodė, juos visiškai buvo pamiršusi.

Tų metų pavasarį žydai į lagerį pradėjo plaukte plaukti.

Visų pirma buvo atgabenti Lietuvos žydai iš Šiaulių ir Kauno getų. Vyrai ir moterys. Seniai ir vaikai.

Jiem išvažiuojant, vokiečiai įsakė pasiimti visa, ką jie turi geresnio – pinigus, auksą, briliantus, geriausius drabužius, skalbinius ir panašų turtą, – visa tai jiem būsią labai reikalinga Vokietijoje. Važiavo jie su geriausiomis viltimis, – tempė savo lobį lagaminuose, maišuose ir ryšuliuose, stenėdami ir vaitodami – taip sunku buvo nešti!

Žydam atvykus, lageryje prasidėjo tikra aukso karštligė, visiškai tokia pat, kaip ji aprašinėjama Džeko Londono romanuose.

Žydai, kaip ir visi nauji atvykėliai, varomi į pirtį. Žydų – keli tūkstančiai, o pirtis – kaip sauja. Kad ir kažkokiu tempu juos pro tą pirtį praginsi, vis dėlto maršas turi nusitęsti keletą dienų. Pirmajai partijai išėjus iš pirties, likusieji žiote išsižiojo: savo tatos-mamos nebepažįsta. Žydai, kaip ir kiti naujokai, buvo nukirpti, nuskusti, lageriniais skarmalais aprengti. Visas jų taip sunkiai temptasis lobis dingo be pėdsakų, kaip nė nebuvęs. Žydam nebuvo jokios išimties padaryta. Va, čia tai ir prasidėjo visa velniava.

Iš žydų, einančių į pirtį, atiminėja jų lobį. Kepures deda į vieną krūvą, apsiaustus – į kitą, kostiumus – į trečią, skalbinius – į ketvirtą, batus – į penktą. Puodai, žiedai, auksinės plunksnos, laikrodžiai, pinigai, muilas – viskas atskiromis krūvelėmis.

Pirtin leidžia visiškai nuogus – ir ten dar gerokai apčiupinėja ir vis dar šio to randa. Su vyrais pirtyje – šiaip dar taip, bet su moterimis – tikras vargas. Slepia jos auksą burnoje, pažastyse. Slepia žiedus, laikrodėlius, net laikrodžius žadintuvus tokiose vietose, kur nei pačiam pažiūrėti, nei kitam parodyti. Bet ką padarysi, vargsta pirtininkai, visur sąžiningai apžiūrinėja – ir vis šio to randa.

Kartą grįžtu darbovietėn iš ligoninės, persirišęs tenai paputusį žandą. Ant šaligatvio palei pirtį stovi SS filosofijos rotenfiureris Klavanas, žydų apstotas, ir duoną raiko.

Žydų duona – atsivežtinė. Raiko jis ją ir traukia iš jos įkeptus banknotus. Pamatęs praeinant, šaukia Klavanas mane:

– Va, žiūrėk, profesoriau, – sako jis man pasigirdamas, – va, už kokius pinigus šie žydai pardavė jūsų Lietuvą!

– O! Tikrai įdomu, už kokius pinigus jie galėjo parduoti? – stebiuosi aš. – Gi, pone rotenfiureri, juk tai vis vokiški banknotai!

– Taip, vokiški, – atsako jisai.

– Ir – geri jie? Nepadirbti?

– Ne, – atsako jisai, porą banknotų pažiūrėjęs prieš saulę, – atrodo, visi geri, nepadirbti.

– Jeigu taip, – sakau, – pone rotenfiureri, grąžink žydam numautas kelnes.

– O tai kodėl? – išsižiojo Klavanas.

– Nagi, – sakau, – jeigu jie pardavė Lietuvą už gerus vokiškus pinigus, tai, tur būt, vokiečiai ją pirko. Kiti būtų savais pinigais mokėję. Išeina, kad Lietuvą vokiečiai jau nupirko, ir tamstai, pone rotenfiureri, nebereikės eiti į frontą.

– A, šitaip? – numykė Klavanas. Jis buvo manimi aiškiai nepatenkintas, kad jo sąmojo neįvertinau. Jis atsuko man nugarą.

Su drabužiais buvo blogiau negu su duona. Šiaip ar taip, drabužiai piaustyti gaila. Šilkines antklodes taip pat negi piaustysi. Reikia apčiupinėti kiekviena siūlė. Siūlės reikia ardyti. Kiek tai buvo darbo! Batai – taip pat reikia ardyti. Paduose, užkulniuose – vis šio to surasdavo. Kitas kalinys, sakysime, nuorganizuoja kur žydiško muilo gabalėlį. Prausias jis juo patenkintas, teliuskuojas, net putos tiška. Apsiprausęs žiūri – gi muile kažkas blizga. Pakrapšto – ogi auksas. Iškrapšto lauk – jergutėliau, gi auksinis laikrodėlis. Pabarškina jį prie ausies – šėtonėli tu mieliausias, – nagi eina! Piaustyk tu dabar visus muilo gabalėlius!

Ir piaustydavo – ir rasdavo!

Žydai, pajutę, kas dedasi su jų tautiečių lobiu aplink tą pirtį, ėmė savo brangenybes slėpti dar geriau. Ėmė užkasinėti jas į smėlį. Kur stovėjo – ten ir užkasė. Kadangi žydų buvo daug ir jie buvo po visus kiemus išmėtyti, teko visų kiemų smėlis graibyti, paslėpto turto beieškant.

Kiti žydai imdavo savo auksą su briliantais ir prarydavo. Už tokius darbus tekdavo kitiem net ricinos pripilti. Paskui reikėjo viešosios vietelės apžiūrėti. Reikėjo net visas kanalizacijos vamzdžių turtas per smulkų sietą prasijoti!

Tuo visos nelaimės dar nepasibaigė. Ne visi aukso ieškotojai buvo paklusnūs. Kitas ieškotojas brangenybę surasti tai suranda, bet ją į savo kišenę įsikiša arba kiton, jau iškapstyton vieton užkasa.

Kartą vidudienį politinio skyriaus raštinėje pats darbymetis. Visi bendradarbiai kaliniai popierėlius rašo susilenkdami. Tik vienas iš jų staiga, toks pilvotas vokietis:

– Brrrrr... brrrr ,. brrrrr... – ima groti.

– Fricai, ar pasiutai, – kas tau pasidarė? – sužiuro į jį kiti kaliniai.

Fricas, visas paraudęs, kažką kelnėse spaudžia. Spaudžia ir groja, – spaudžia ir groja.