Viešpatnusai Zelionkė, tuomet jau vadinamas Štuthofo kunigaikščiu, stačiai milijonierius tapo, – skaičiuojant vokiečių markėmis.

Atvažiavus žydam į Štuthofą, Zelionkė tučtuojau savo gyvenamajame bloke įsteigė auksakalių dirbtuvėlę. Surado meistrą auksakalį ruskelį iš Rygos, surado jam du pagalbininku ir pasodino prie darbo. Juvelyrai į puikybę pasikėlė: jie jau į jokį kitą lagerio darbą nebėjo, – jie dirbo pas patį kunigaikštį! Jie ir lašinius tenai ėdė, ir samagoną lakė. Į eilinį katorgininką jie, būdavo, žiūri iš aukšto, it smakai į karosus. Kurgi ne!

Jie dirbo ne vienam Zelionkei, – jie dirbo ir Chemnicui, ir Majeriui, – perdirbinėjo žydišką auksą. Visi užsakymai ėjo per Zelionkę. Iš smulkesnių esesininkų jie užsakymų nebepriimdavo. Nebent iš kokio gero bičiulio, kuris gero spirito parūpinti galėjo. Praturtėjo Chemnicas, praturtėjo Majeris – už didelius nuopelnus Trečiajam reichui.

Atvažiavo Latvijos žydai. Jų buvo jau mažiau ir jie buvo pakeliui jau šiek tiek apvalyti. Bet ir jie šį bei tą dar turėjo. Auksinė karštligė dar kartą pasikartojo, nors jau nebepasiekdama tokios aukštos temperatūros, kaip pirmą kartą.