Viešpatnusai Zelionkė, tuomet jau vadinamas Štuthofo kunigaikščiu, stačiai milijonierius tapo, – skaičiuojant vokiečių markėmis.

Atvažiavus žydam į Štuthofą, Zelionkė tučtuojau savo gyvenamajame bloke įsteigė auksakalių dirbtuvėlę. Surado meistrą auksakalį ruskelį iš Rygos, surado jam du pagalbininku ir pasodino prie darbo. Juvelyrai į puikybę pasikėlė: jie jau į jokį kitą lagerio darbą nebėjo, – jie dirbo pas patį kunigaikštį! Jie ir lašinius tenai ėdė, ir samagoną lakė. Į eilinį katorgininką jie, būdavo, žiūri iš aukšto, it smakai į karosus. Kurgi ne!

Jie dirbo ne vienam Zelionkei, – jie dirbo ir Chemnicui, ir Majeriui, – perdirbinėjo žydišką auksą. Visi užsakymai ėjo per Zelionkę. Iš smulkesnių esesininkų jie užsakymų nebepriimdavo. Nebent iš kokio gero bičiulio, kuris gero spirito parūpinti galėjo. Praturtėjo Chemnicas, praturtėjo Majeris – už didelius nuopelnus Trečiajam reichui.

Atvažiavo Latvijos žydai. Jų buvo jau mažiau ir jie buvo pakeliui jau šiek tiek apvalyti. Bet ir jie šį bei tą dar turėjo. Auksinė karštligė dar kartą pasikartojo, nors jau nebepasiekdama tokios aukštos temperatūros, kaip pirmą kartą.

Pasibaigus darbui Zelionkės įmonėje, juvelyrai, žinoma, buvo išmesti lauk iš jo bloko. Jie gavo vėl apsigyventi eiliniame kalinių bloke. Jie vėl atgavo žmonišką pavidalą, – su eiliniais katorgininkėliais jie vėl pasikalbėdavo. Savo bloke jie įsisteigė privačią slaptą dirbtuvėlę, dirbdami savo rizika, aptarnaudami smulkesnius esesininkus ir katorgininkų aristokratiją. Dirbo naktimis, nes dieną turėjo dabar dirbti eilinį kalinio darbą. Tačiau nebeilgai jie tenai naktimis vargo. Kartą apie patį vidunaktį užklupo juos tenai valdžia. Aukso medžiagą ir instrumentus iš jų tenai atėmė. Zelionkė pats jiem už tokius darbus įkrėtė į uodegą po penkias dešimtis bizūnų. Gavo bizūnų ir klientai, palikę pas juos auksą. Patys meisteriai buvo veikiai išsiųsti į Hopehilio plytinę...

Lageryje per daug žinoti visuomet labai pavojinga. O veltis į valdžios paslaptingus darbus gali rizikuoti tiktai paskutinis asilas arba įsitikinęs pakaruoklis, – jis vis tiek ilgai negyvens.

LI. Žydžių potvynis

Jau su Lietuvos žydėmis valdžia turėjo labai didelio vargo. Lageris nebuvo pasiruošęs priimti tokią didelę masę naujų piliečių, – nebuvo patalpų. Teko jos sausakimšai kimšti į barakus vieną ant kitos. Blogiausia – kad jos vaikų prisivežė. Ir didesnių, ir visai mažų.

Valdžia turi gi žinoti, kiek ji gavo naujų piliečių: šioks ar toks katorgininkas – vis dėlto turtas. O tų vaikų – nieku būdu negalima suskaičiuoti, kiek jų priviso. Suslapsto juos moterys kur galėdamos, – po šiaudais, po antklodėmis, po sijonais... Suskaičiuoji, suskaičiuoji tuos vaikus, – žiūrėk, – vienas ten pradeda rėkti, kitas – ten. Išlenda iš po sijonų ir dumia į krūvą, į suskaičiuotųjų vaikų tarpą, o suskaičiuotieji – rūksta pas savo mamas. Viskas vėl susimaišo, – viską vėl pradėk nuo pradžios. Kitos moterys atsivežė savo berniūkščius, perrengtus mergaitėmis, kitos gi – atvirkščiai. O Trečiojo reicho valdžia tiksliai nori žinoti, kiek buvo tokių ir tokių, – tuo remiasi statistikos mokslas. Tikrink dabar kiekvieną tokį rėkiantį sutvėrimą, kas jis – vyras, ar moteris?!

Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį – koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, – atliekamų žindyvių jisai neturi. Vaikam lageryje nėra kas veikti. Jie turi būti kitur, tinkamesnėn vieton išgabenti. Bet kaipgi juos geruoju išgabensi? Moterys jų neduoda, – rėkia klykia, akis drasko. Vaikai spiegia dar pasiučiau. Muškis dabar su bobomis, tampykis su vaikais!

Tai – ne kautynės prie Tanenbergo, tai – daug pasiučiau. Ir vis dėlto esesiškas pasiryžimas nugalėjo ir šią sunkenybę: vaikai buvo atimti iš moterų ir išgabenti nežinia kur. Staugė ūbavo lageris, atrodė – žemė aplinkui dunda.