Jau su Lietuvos žydėmis valdžia turėjo labai didelio vargo. Lageris nebuvo pasiruošęs priimti tokią didelę masę naujų piliečių, – nebuvo patalpų. Teko jos sausakimšai kimšti į barakus vieną ant kitos. Blogiausia – kad jos vaikų prisivežė. Ir didesnių, ir visai mažų.

Valdžia turi gi žinoti, kiek ji gavo naujų piliečių: šioks ar toks katorgininkas – vis dėlto turtas. O tų vaikų – nieku būdu negalima suskaičiuoti, kiek jų priviso. Suslapsto juos moterys kur galėdamos, – po šiaudais, po antklodėmis, po sijonais... Suskaičiuoji, suskaičiuoji tuos vaikus, – žiūrėk, – vienas ten pradeda rėkti, kitas – ten. Išlenda iš po sijonų ir dumia į krūvą, į suskaičiuotųjų vaikų tarpą, o suskaičiuotieji – rūksta pas savo mamas. Viskas vėl susimaišo, – viską vėl pradėk nuo pradžios. Kitos moterys atsivežė savo berniūkščius, perrengtus mergaitėmis, kitos gi – atvirkščiai. O Trečiojo reicho valdžia tiksliai nori žinoti, kiek buvo tokių ir tokių, – tuo remiasi statistikos mokslas. Tikrink dabar kiekvieną tokį rėkiantį sutvėrimą, kas jis – vyras, ar moteris?!

Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį – koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, – atliekamų žindyvių jisai neturi. Vaikam lageryje nėra kas veikti. Jie turi būti kitur, tinkamesnėn vieton išgabenti. Bet kaipgi juos geruoju išgabensi? Moterys jų neduoda, – rėkia klykia, akis drasko. Vaikai spiegia dar pasiučiau. Muškis dabar su bobomis, tampykis su vaikais!

Tai – ne kautynės prie Tanenbergo, tai – daug pasiučiau. Ir vis dėlto esesiškas pasiryžimas nugalėjo ir šią sunkenybę: vaikai buvo atimti iš moterų ir išgabenti nežinia kur. Staugė ūbavo lageris, atrodė – žemė aplinkui dunda.