Pasibaigus darbui Zelionkės įmonėje, juvelyrai, žinoma, buvo išmesti lauk iš jo bloko. Jie gavo vėl apsigyventi eiliniame kalinių bloke. Jie vėl atgavo žmonišką pavidalą, – su eiliniais katorgininkėliais jie vėl pasikalbėdavo. Savo bloke jie įsisteigė privačią slaptą dirbtuvėlę, dirbdami savo rizika, aptarnaudami smulkesnius esesininkus ir katorgininkų aristokratiją. Dirbo naktimis, nes dieną turėjo dabar dirbti eilinį kalinio darbą. Tačiau nebeilgai jie tenai naktimis vargo. Kartą apie patį vidunaktį užklupo juos tenai valdžia. Aukso medžiagą ir instrumentus iš jų tenai atėmė. Zelionkė pats jiem už tokius darbus įkrėtė į uodegą po penkias dešimtis bizūnų. Gavo bizūnų ir klientai, palikę pas juos auksą. Patys meisteriai buvo veikiai išsiųsti į Hopehilio plytinę...

Lageryje per daug žinoti visuomet labai pavojinga. O veltis į valdžios paslaptingus darbus gali rizikuoti tiktai paskutinis asilas arba įsitikinęs pakaruoklis, – jis vis tiek ilgai negyvens.

LI. Žydžių potvynis

Jau su Lietuvos žydėmis valdžia turėjo labai didelio vargo. Lageris nebuvo pasiruošęs priimti tokią didelę masę naujų piliečių, – nebuvo patalpų. Teko jos sausakimšai kimšti į barakus vieną ant kitos. Blogiausia – kad jos vaikų prisivežė. Ir didesnių, ir visai mažų.

Valdžia turi gi žinoti, kiek ji gavo naujų piliečių: šioks ar toks katorgininkas – vis dėlto turtas. O tų vaikų – nieku būdu negalima suskaičiuoti, kiek jų priviso. Suslapsto juos moterys kur galėdamos, – po šiaudais, po antklodėmis, po sijonais... Suskaičiuoji, suskaičiuoji tuos vaikus, – žiūrėk, – vienas ten pradeda rėkti, kitas – ten. Išlenda iš po sijonų ir dumia į krūvą, į suskaičiuotųjų vaikų tarpą, o suskaičiuotieji – rūksta pas savo mamas. Viskas vėl susimaišo, – viską vėl pradėk nuo pradžios. Kitos moterys atsivežė savo berniūkščius, perrengtus mergaitėmis, kitos gi – atvirkščiai. O Trečiojo reicho valdžia tiksliai nori žinoti, kiek buvo tokių ir tokių, – tuo remiasi statistikos mokslas. Tikrink dabar kiekvieną tokį rėkiantį sutvėrimą, kas jis – vyras, ar moteris?!

Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį – koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, – atliekamų žindyvių jisai neturi. Vaikam lageryje nėra kas veikti. Jie turi būti kitur, tinkamesnėn vieton išgabenti. Bet kaipgi juos geruoju išgabensi? Moterys jų neduoda, – rėkia klykia, akis drasko. Vaikai spiegia dar pasiučiau. Muškis dabar su bobomis, tampykis su vaikais!

Tai – ne kautynės prie Tanenbergo, tai – daug pasiučiau. Ir vis dėlto esesiškas pasiryžimas nugalėjo ir šią sunkenybę: vaikai buvo atimti iš moterų ir išgabenti nežinia kur. Staugė ūbavo lageris, atrodė – žemė aplinkui dunda.

1944 metų viduvasarį pradėjo vežti į Štuthofą Vengrijos žydes. Pradžioje jos buvo sugrūstos į Osvencimo lagerį, – apie du šimtu penkias dešimtis tūkstančių jų pro tenai praėję. Tenykščiai esesininkai nieko nebegalėję su jomis pasidaryti, – turėję jas siuntinėti ir į kitus lagerius, – ir karo metu vokiečiai turėjo pakankamai tokiem dalykam transporto priemonių...

Štuthofui jų teko daugiau trijų dešimčių tūkstančių. Su jomis mūsų lageryje buvo jau paprastesnis reikalas negu su Lietuvos žydėmis. Vengriškės žydės atvažiavo jau be vaikų, – tai buvo mūsų valdžiai didelis palengvinimas. Antra, jos visos atvažiavo jau be plaukų, trumpai nukirptos, – lengviau atsiduso mūsų barzdaskučiai. Trečia, jos visos atvažiavo jau apiplėštos, baisiai biednos, – mūsų viršininkam jos buvo visiškai neįdomios.

Su jomis viskas ėjo daug greičiau. Jom, žinoma, patalpų iš anksto taip pat nebuvo parūpinta. Jom buvo statomi paskubomis barakai: kol ėjo ta statyba, jos glaudėsi rūmuose be stogo ir lubų, ne kartą gi – ant pliko smėlelio, žydruoju dangumi prisidengdamos. Jom kartais po kelias dienas nė gabalėlio duonos nebuvo duodama. Drabužių jom aprengti taip pat nebuvo. Tie drabužiai, su kuriais jos atvyko, turėjo būti atimti iš jų dezinfekcijai bei patikrinimui, ar nėra ko nors blizgančio ir juose įsiūta.