1944 metų viduvasarį pradėjo vežti į Štuthofą Vengrijos žydes. Pradžioje jos buvo sugrūstos į Osvencimo lagerį, – apie du šimtu penkias dešimtis tūkstančių jų pro tenai praėję. Tenykščiai esesininkai nieko nebegalėję su jomis pasidaryti, – turėję jas siuntinėti ir į kitus lagerius, – ir karo metu vokiečiai turėjo pakankamai tokiem dalykam transporto priemonių...

Štuthofui jų teko daugiau trijų dešimčių tūkstančių. Su jomis mūsų lageryje buvo jau paprastesnis reikalas negu su Lietuvos žydėmis. Vengriškės žydės atvažiavo jau be vaikų, – tai buvo mūsų valdžiai didelis palengvinimas. Antra, jos visos atvažiavo jau be plaukų, trumpai nukirptos, – lengviau atsiduso mūsų barzdaskučiai. Trečia, jos visos atvažiavo jau apiplėštos, baisiai biednos, – mūsų viršininkam jos buvo visiškai neįdomios.

Su jomis viskas ėjo daug greičiau. Jom, žinoma, patalpų iš anksto taip pat nebuvo parūpinta. Jom buvo statomi paskubomis barakai: kol ėjo ta statyba, jos glaudėsi rūmuose be stogo ir lubų, ne kartą gi – ant pliko smėlelio, žydruoju dangumi prisidengdamos. Jom kartais po kelias dienas nė gabalėlio duonos nebuvo duodama. Drabužių jom aprengti taip pat nebuvo. Tie drabužiai, su kuriais jos atvyko, turėjo būti atimti iš jų dezinfekcijai bei patikrinimui, ar nėra ko nors blizgančio ir juose įsiūta.