Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją po lagerį vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio komisija, žinoma, nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamų ligų reikalai, atsidrąsinęs pareiškė:

– Jis turįs komisijai dar šio to parodyti...

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai, tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius. Aplink barakus pakvipo kažkas spirginamas, – ar tiktai ne blakės? – ėmė suverstus šiaudus deginti. Ėmė vežti naujus šiaudus, kimšti naujus čiužinius. Kai kur net lova viena kita buvo atgabenta...

Tačiau trisdešimtasai barakas liko nepaliestas. Jis puikiai pavadavo taip negarbingai susikompromitavusią naująją dujų kamerą, – atliko tą patį darbą savarankiškai ir Trečiojo reicho iždui nekainavo nė pfenigo. Visa ėjo saviveiklos keliu...

Užlagerinėse darbo kolonose padėtis buvo ne visur vienoda, bet beveik visur dar galima šiaip taip pabėgti. Kai kurios tų komandų žmones visiškai iščiulpdavo ir siųsdavo juos stačiai į trisdešimtąjį baraką. Kitose gi komandose, ypač mažesnėse, padėtis buvo visiškai pakenčiama. Ten ne tik niekas nemirdavo, – net ir nesirgdavo.

Štuthofo lagerio ribose vermachtas buvo įsitaisęs savo sandėlius. Jis pareikalavo sandėlių reikalui pusantro tūkstančio darbininkių. Jam davė žydes. Vermachtas, jas priimdamas, gerokai išprausė jas pirtyje, aprengė palyginti gerais šiltais drabužiais, apgyvendino jas savo barakuose, nors ir to paties lagerio ribose, ir valgydino iš savo virtuvės. Šitos žydės, palyginti su kitomis, buvo tikros aristokratės. Per visą laiką nemirė iš jų nė viena. Bet tokių laimingųjų buvo vos pusantro tūkstančio, viso gi lageryje žydžių buvo apie 35 tūkstančius, ir jos visos buvo pasmerktos mirti, – na, kaip ir visi kiti politiniai kaliniai. Šis sprendimas iki galo įvykdyti esesininkam nepavyko.

Žydžių darbo komandom, vėliau – ir visų kitų moterų komandom tvarkyti buvo atsiųstas visas būrys moterų esesininkių. Daugiausia tai vis 20– 25–30 metų mergaitės, vokietės, matyti, tam reikalui sumobilizuotos. Tiktai iš Rygos metų pabaigoj atsievakavo dvi senesnio amžiaus esesininkės, storos kaip drambliai. Lakė jos degtinę kaip seni vežėjai, o keikės – dar biauriau negu vyrai esesininkai...

Iš viso, tos esesininkės mergužėlės lageryje turėjo labai nekokį vardą: jos nukonkuruodavo kariškas našles ir gyvanašles... Lazdų kalinėm daužyti jos neturėjo, – jos turėjo tokius siaurus aštrius diržiukus tam reikalui, – diržiukais jos valdydavo minias. Žinoma, nepatingėdavo ir letena užvažiuoti per valgomąją kūno dalį, – moteries vardą jos pačios nelabai brangino. Bet ir jos – ne visos buvo tokios lakūdros ir mušeikos. Atsirasdavo ir jų tarpe padorių mergaičių, dėl savo padėties kentėjusių ne mažiau negu kiti kaliniai...

Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę, rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.

– Kas atsitiko, mergaite, – sakau, – gal aš galiu kuo padėti?

– Neeeee... – pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai, – Viešpatie, Viešpatie...

Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai esą jų gaila – ir niekuo negalinti padėti...

Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.