– O taip, – pritaria palydovas, – tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim – ir karas bus baigtas!

– Bet, mano nuomone, – kryžiavojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!

– Bet, mano nuomone, – toliau sketeriojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus surinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.

Ir varo gi jiedu šitokią politiką, – kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man beklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.

„Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, – galvoju sau, seilę rydamas, – su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, – valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!“ Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.

– Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? – klausia manęs palydovas.

– Buvo tai senas tamstos pažįstamas? – nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.

– Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso, aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...

– Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, – vėl išspruko man neatsargus žodis.