Iš klinikos mudu su palydovu nudrožėme stačiai į... Ratskeller – geriausių Gdanske pietų valgyti, kur valgo aukštoji miesto valdininkija. Mano palydovas turėjo maisto kortelių, o aš – pinigų. Jis gerai žinojo, kad man pinigai turėti yra griežtai draudžiama. Bet jo akivaizdoje aš mokėjau savo pinigais ir už pietus, ir už alų, kurio mandagios padavėjos mudviem nesigailėjo. Paskui apėjome dar kokias septynias smukles, bebandydami alaus rūšį ir vyno beieškodami. Aš to vyno jau būčiau slaptai gavęs pas vieną smuklininką, Gdansko miesto tarybos narį, pilvūzą tokį su partijos ženklu, bet visą reikalą pagadino mano palydovas. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės. Kaipgi aš jį galėjau įtikinti, kad ir šis esesininkas vyno nori, ir išgėręs – nesikandžioja? Kad jis vyno nori – smuklininkas tikėjo, bet kad jis nesikandžioja, – ne, jis tokiais dalykais patikėti negalėjo!

Kitą kartą važiuoju Gdanskan su kitu esesininku.

Pasilikę dviese, šnekučiuojamės politiniais reikalais visiškai laisvai, – ne visai kvailo berno būta. Privažiavus Gdanską, sako jis man:

– Aš paleisčiau po miestą tave vieną vaikščioti, bet gali kas nors kartais tavęs dokumentų paklausti. Įtars, kad iš lagerio pabėgai, – tuomet ir tau, ir man bus blogai. Geriau vaikščiokim kartu.

Vaikštom mudu po Gdanską, apžiūrinėjam visas miesto įžymybes. Užeinam į vieną smuklelę, į kitą... Vienoj tuščioj smuklelėj prie mūsų prikimba smuklininkas su politika – tuomet kaip tiktai buvo prasidėjęs sąjungininkų desantas Normandijoje.

– Mano nuomone, – mušasi į krūtinę smuklininkas, – labai gerai padaryta, kad leido anglam ir amerikiečiam išlipti į sausumą. Mano nuomone, kam mum plaukti pas juos jų mušti, jeigu galima palaukti, kol jie patys čia plauks, ir mes čia juos išmušime!

– O taip, – pritaria palydovas, – tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim – ir karas bus baigtas!

– Bet, mano nuomone, – kryžiavojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!

– Bet, mano nuomone, – toliau sketeriojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus surinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.

Ir varo gi jiedu šitokią politiką, – kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man beklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.

„Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, – galvoju sau, seilę rydamas, – su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, – valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!“ Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.

– Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? – klausia manęs palydovas.

– Buvo tai senas tamstos pažįstamas? – nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.

– Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso, aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...

– Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, – vėl išspruko man neatsargus žodis.

– O kaipgi aš su juo kitaip galėjau kalbėti? – pyktelėjęs atrėžia jis man. – Aš esu SS uniformoje, jis manęs bijo, kitaip negali kalbėti. O aš – iš kurgi aš galiu žinoti, koks velnias jisai yra, tas kiaulė?! – visiškai piktai nusikeikė palydovas.

Toliau su manimi jis vėl protingai kalbėjo.

Trečią kartą trečias mano palydovas nuvedė mane Gdansko priemiesty pas savo uošvę, – kas taip pat labai griežtai prieštaravo visiem valdžios įsakymam ir draudimam. Nuvedė jis mane ir pasodino kambary palei pečių, – va, čia sėdėk, – pasakė jis man.

Sėdaus ir sėdžiu palei tą jo uošvės pečių, – ką gi daugiau darysi nesėdėjęs. Sėdžiu aš tenai valandą, sėdžiu kitą, sėdžiu trečią kaip elgeta, tiktai poterių nekalbėdamas. Nė krust iš vietos. Nuobodu. Pikta. Jis su savo uošve kažką tenai šurum-burum, o man – pečius tiktai? Kol gi aš čia, po velnių, sėdėsiu?!

Pagaliau palydovo uošvė atneša ir padeda man ant stalo duonos lėkštę ir gerą pusdubenį sriubos. Makaronai! Piene virti! Pasiuto?

– Še, valgyk, kad sveikas būtum, – sako man palydovo uošvė, tokia stambi, plati moteris su purvina prijuoste.

Kertu aš tą sriubą, net ausys lepsi. Puikūs makaronai, nieko nepadarysi! Po velnių!

Mano širdis iš karto sentimentali pasidarė.

Praslinkus dar keliom minutėm, plačioji uošvė vėl įsvyruoja į kambarį. Šį kartą atneša lėkštę, pilną bulvių ir šviežios kiaulienos! Aš net išsižiojau iš nustebimo, – tikrai, boba pasiuto!

– Valgyk į sveikatą, – sako ji man, – mes ūkininkai. Turim dar. Mūsų nenuskriausi...

Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm, – karališki pietūs!

Plačioji uošvė įsėlina trečią kartą. Šį kartą ji slenka patylomis, apsidairydama, ar žentas nemato.

Tsssss... – šnabžda ji man, prisikišusi pirštą prie lūpų. Prilingavo prie manęs, prisišliejo.