– O taip, – pritaria palydovas, – tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim – ir karas bus baigtas!

– Bet, mano nuomone, – kryžiavojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!

– Bet, mano nuomone, – toliau sketeriojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus surinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.

Ir varo gi jiedu šitokią politiką, – kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man beklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.

„Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, – galvoju sau, seilę rydamas, – su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, – valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!“ Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.

– Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? – klausia manęs palydovas.

– Buvo tai senas tamstos pažįstamas? – nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.

– Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso, aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...

– Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, – vėl išspruko man neatsargus žodis.

– O kaipgi aš su juo kitaip galėjau kalbėti? – pyktelėjęs atrėžia jis man. – Aš esu SS uniformoje, jis manęs bijo, kitaip negali kalbėti. O aš – iš kurgi aš galiu žinoti, koks velnias jisai yra, tas kiaulė?! – visiškai piktai nusikeikė palydovas.

Toliau su manimi jis vėl protingai kalbėjo.

Trečią kartą trečias mano palydovas nuvedė mane Gdansko priemiesty pas savo uošvę, – kas taip pat labai griežtai prieštaravo visiem valdžios įsakymam ir draudimam. Nuvedė jis mane ir pasodino kambary palei pečių, – va, čia sėdėk, – pasakė jis man.

Sėdaus ir sėdžiu palei tą jo uošvės pečių, – ką gi daugiau darysi nesėdėjęs. Sėdžiu aš tenai valandą, sėdžiu kitą, sėdžiu trečią kaip elgeta, tiktai poterių nekalbėdamas. Nė krust iš vietos. Nuobodu. Pikta. Jis su savo uošve kažką tenai šurum-burum, o man – pečius tiktai? Kol gi aš čia, po velnių, sėdėsiu?!

Pagaliau palydovo uošvė atneša ir padeda man ant stalo duonos lėkštę ir gerą pusdubenį sriubos. Makaronai! Piene virti! Pasiuto?

– Še, valgyk, kad sveikas būtum, – sako man palydovo uošvė, tokia stambi, plati moteris su purvina prijuoste.

Kertu aš tą sriubą, net ausys lepsi. Puikūs makaronai, nieko nepadarysi! Po velnių!

Mano širdis iš karto sentimentali pasidarė.

Praslinkus dar keliom minutėm, plačioji uošvė vėl įsvyruoja į kambarį. Šį kartą atneša lėkštę, pilną bulvių ir šviežios kiaulienos! Aš net išsižiojau iš nustebimo, – tikrai, boba pasiuto!

– Valgyk į sveikatą, – sako ji man, – mes ūkininkai. Turim dar. Mūsų nenuskriausi...

Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm, – karališki pietūs!

Plačioji uošvė įsėlina trečią kartą. Šį kartą ji slenka patylomis, apsidairydama, ar žentas nemato.

Tsssss... – šnabžda ji man, prisikišusi pirštą prie lūpų. Prilingavo prie manęs, prisišliejo.

– Pasakyk, kaip pas jus tenai... lagery... ar tikrai taip baisu, kaip čia žmonės pasakoja? O kaip elgias tenai mano žentas?.. Neskriaudžia jūsų?..

Aš – ką gi, – prisikirtęs tokių karališkų pietų, kur čia geraširdę moterėlę begraudinsiu!

– Ne, – sakau, – žentas kaip visi žentai: nieko pikta nedaro.

Ir tikrai, jos žentas nebuvo blogas. Niekas juo nesiskųsdavo. Pagaliau jis buvo tiktai eilinis kareivis, jokių aukštesnių pareigų neturėjo, – neturėjo ir progos savo temperamentui parodyti.

– O, vargas, vargas! – dūsavo moterėlė, – kuo gi jis kaltas! Paėmė, mobilizavo kaip kareivį... Kur paskyrė, ten turi būti... Kur žmogus pasidėsi?.. Tiktai jam nieko nesakyk!

Pamatęs pro praviras duris kitame kambaryje radijo aparatą, sakau jai:

– Dabar per radiją skaito vokiečių štabo pranešimą apie karo veiksmus, – ar nebūtų galima pasiklausyti?

– Oi, ne, ne, ne! – ėmė ji kratytis abiem rankom, – tai politika! Mes politikos iš tolo bijome!

Trečiojo reicho piliečiai bijo per nuosavą radiją net savo štabo pranešimo klausytis! Vargšai, vargšai!

Metų pabaigoje ir pačiame lageryje drausmė ėmė šliaužti velniop. Majeris lageryje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Savo vieton atsiųsdavo vis tą avinėlį nekalčiausią, tą savo pavaduotoją kapitoną Cetę, kuris apie lagerio reikalus vis dar nieko neišmanė ir nemokėjo jokio įsakymo duoti. Jis tiktai retkarčiais pagraibydavo po kišenes grįžtančių iš darbo kalinių – tuo jo visa administracinė išmintis ir pasibaigdavo.

Tuo tarpu Zelionkė iš kalinių tarpo paskyrė du prityrusiu banditu lagerio policininkais. Parišo jiem dryžuotus raikščius per rankoves, davė po stambų bizūną ir paleido juodu į lagerį „tvarkos daryti“ Jiedu buvo tiesioginiai Zelionkės padėjėjai ir pavaduotojai, oficialiai pripažinti, plėšimo ir mušimo reikalu, – Zelionkės galybė dar labiau išaugo.