Po Naujų metų susisiekimas su moterų barakais visiškai palengvėjo. Ne tik ilgiausius vieni kitiem laiškus laisvai rašė, – net ir vakaruškas suruošdavo, – moterų barakai ūžte ūždavo.

Iš sandėlių skubos keliu ėmė dingti visokie daiktai. Pirmoje eilėje esesininkai ėmė tempti iš sandėlių kalinių lagaminus ir geresnius civilinius drabužius. Ėmė apsirūpinti visokiem atvejam. Paskui esesininkus ėmė tais pačiais dalykais rūpintis ir kaliniai. Daugiausia civiliniais drabužiais. Lagaminų nebeliko. Ėmė gaminti juos DAW dirbtuvės, ėmė siūti kelionės maišus. Valdžia ėmė pakuotis daiktus ir brangenybes. Pirmoji pradėjo dokumentus viešai deginti ligoninė. Ja tučtuojau pasekė politinis skyrius, kiemo pakrašty pleškindamas savo dokumentėlius ir byleles.

Po lagerį sklido įvairiausi gandai. Visiem aišku buvo, kad šiokia ar tokia lagerio evakuacija yra neišvengiama ir kad ji įvyks labai greit. Bet – kur, kada tai įvyks – niekas nežinojo. Vieni manė, kad pėsčiomis reikės eiti apie keturis šimtus kilometrų. Kiti tikino, kad paskutinį momentą kaliniai bus paleisti, bent politiniai. Treti – traukė pečiais, kreipdami dėmesį į statines, vežamas prie kalinių gyvenamų blokų, dervos pripilamas.

– Et, – sakė jie, – pamatysite, padegs naktį gyvenamus barakus, sučirškins mus visus gyvus. Kas bandys nedegti – iššaudys kaip kurapkėles...

Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti.

Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Majeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, – jokio atsakymo negavo.