Mūsų lietuviškasai blokas 1944 metais gaudavo palyginti daug siuntinių. Mum buvo prisiųsta iš namų įvairių daiktų – skalbinių, puloverių, batų, drabužių, rūkalų, įvairaus maisto atsargų, – visa tai labai gaila buvo palikti. Nežinia gi, kur iškeliausi, kur kokią nakvynėlę gausi! Juo labiau, kad valdžia įsakė ruoštis kelionėn, pasiimti skalbinių pamainą ir antklodes, kas kokias turi.

Kadangi buvo gili žiema, nutarėm pasidirbdinti rogutes, – vešim savo lobį, kas ką turim! Ką gi žinai, – gal Lietuvoje per karo veiksmus supleškėjo visa, ką turėjai, – gal tenai gi nieko neberasi?

Pasidirbdinom rogutes. Kas – vienas, savo rizika. Kas – po du, po tris susidėję. Padarėme repeticiją, kaip vešimės. Visa ėjo kuo puikiausiai. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kiti blokai, – prisidirbdino rogučių. Valdžia matė mūsų darbą, bet niekas nebeklausė, nei iš kur mes ėmėm medžiagą, nei kaip ir kur pasidirbdinome. Visa buvo dabar ir valdžiai vis tiek pat.

Raudonoji armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai buvo sugrąžintos pėsčios į Štuthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, – ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį.

Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Štuthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis – Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja.

Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra!

Pesimistai ir skeptikai triumfuoja:

– O ką, – ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegsi

Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvaidžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą.

LIII. Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!

1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam.

Puiku! Vadinas, bent čia vietoj nečirškins ir nešaudys!

Kas tokią pasiutusią naktį bemiegos! Visi tamulinėja it girti tarakonai: kas ryšulius graibo, kas aplink pirtį tursinėja.

Ketvirtą valandą ryto mes jau visi su rogutėmis išsirikiavę. Aš buvau vienas. Turėjau du maišioku lobio ir vieną didžiulę antklodę.

Pažįstamas esesininkas, pažiūrėjęs į mano lobį, kraipo galvą:

– Ich sehe schwarz, – atseit, tavo lobio ateitis juoda, verčiau mesk čia pat jį po velnių į patvorį!

Visas lageris buvo padalytas į aštuonias maršo kolonas. Kiekvienai kolonai buvo duotas vadas – SS feldfebelis, būrys sargybinių ir atskira komandėlė su šunimis. Daugumas sargybinių ir šunes buvo specialiai iš Gdansko atgabenti, atseit, net ir šunes – ir tie mums nebepažįstami.

– Ė-ė, čia kažkas jau nebelabai gerai dvokia!

Lageryje pasiliko tiktai žydai, sunkūs ligonys,

negalėję paeiti, ir pasiryžėliai simuliantai, turėję kažkokių neaiškių ateities planų.

– Supleškėsite kaip blakės, – liūdnai lingavome jiem.

– Et, pažiūrėsime dar, kas greičiau! – atsakinėjo jie ir ieškojo vietelės, kur tamsiau pasislėpti.

Mūsų kolona gavo žygiuoti pirmoji. Ji turėjo apie 1.600 vyrų kalinių. Jos sudėtin, be mūsų mažyčio bloko, įėjo dar kitu du mažu bloku ir didelė dalis ligonių. Šiuos pastaruosius, kurie tik galėjo paeiti, vidunaktį prikėlė iš lovų, davė jiem apsivilkti dvi pori skalbinių, paprastą menkutį kalinišką be pamušalo apsivilkimą, tokį pat apsiaustėlį, visiškai panašų į ligoninės chalatą. Davė jiem po vieną menkutę antklodėlę, skardinį emaliuotą dubenėlį, šaukštą, medines klumpes, ir visas jų lobis buvo tokis. Daugelis neturėjo jokių kojinių, – vidužiemį į sniegą išėjo basnirčiomis.

Kiekvienam kaliniui buvo išduota duonos ir margarino porcija dviem dienom, tačiau daugumas visa tai suvalgė čia pat vietoje iš karto, – lengviau nešti būsią...

Išžygiuojančias kolonas išlydėjo tasai avinėlis kapitonas Cetė. Majeris stovėjo raudonuose rūmuos prie lango ir šnapsą lakė. Lageryje jisai nesirodė, – matyt, bijojo, kad kaliniai jo kartais per klaidą vietoj skarmalo nesuplėšytų.

Išjudėjo mūsų kolona... Sudieu, sudieu, Dievų miškeli! Vis dėlto gražiai buvo prisikeikta tavo nesvetingame pavėsyje!

Iki gelžkeliuko nebuvo nė kilometro, – tiek tiktai ir užteko mūsų rogučių!

Traukinėlyje buvo keli keleiviniai vagonėliai važiuojančiai vokiškai publikai ir esesininkam palydovam. Kaliniam gi – keli prekiniai vagonėliai ir kelios platformos, – ir viskas. Pusantro tūkstančio žmonių čia turi sutilpti! Kamšatis, spūstis – baisiausia. Apie rogučių sutalpinimą ir kalbos nebegali būti, – žmonės vienas ant kito lipa, kitas ant kito kaba, vienas spaudžia, kitas rėkia, trečias kišenes krausto... Iš mūsų kolonos koks šimtas žmonių nebetilpo, – vėliau buvo prijungti prie kitų kolonų.

Šitokiame keliais sluoksniais prigrūstame traukinėlyje važiavome aštuoniolika kilometrų – iki Vyslos.

Pakeliui vaizdai gana jaudiną. Pilni takai takeliai vokiečių. Kas – važiuotas, kas – pėsčias. Kas – skurdų vaikišką vežimėlį tempia, prisikrovęs lobio, kas – rogutes, o kas visą savo mantą velka prisirišęs prie dviračio. Kliši seniai, moterys su mažais vaikais. Visi traukia į Gdanską, į Gdanską – tą išganymo vietą...

– Heil Hitler! – mojuoja ranka linksmesni katorgininkai aplenkiamiem vokiečių bėgliam, – mes vis dėlto važiuoti važiuojame, o jūs, grynosios veislės veislininkai, pėsti kulniuojate!