1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam.

Puiku! Vadinas, bent čia vietoj nečirškins ir nešaudys!

Kas tokią pasiutusią naktį bemiegos! Visi tamulinėja it girti tarakonai: kas ryšulius graibo, kas aplink pirtį tursinėja.

Ketvirtą valandą ryto mes jau visi su rogutėmis išsirikiavę. Aš buvau vienas. Turėjau du maišioku lobio ir vieną didžiulę antklodę.

Pažįstamas esesininkas, pažiūrėjęs į mano lobį, kraipo galvą:

– Ich sehe schwarz, – atseit, tavo lobio ateitis juoda, verčiau mesk čia pat jį po velnių į patvorį!

Visas lageris buvo padalytas į aštuonias maršo kolonas. Kiekvienai kolonai buvo duotas vadas – SS feldfebelis, būrys sargybinių ir atskira komandėlė su šunimis. Daugumas sargybinių ir šunes buvo specialiai iš Gdansko atgabenti, atseit, net ir šunes – ir tie mums nebepažįstami.

– Ė-ė, čia kažkas jau nebelabai gerai dvokia!

Lageryje pasiliko tiktai žydai, sunkūs ligonys,

negalėję paeiti, ir pasiryžėliai simuliantai, turėję kažkokių neaiškių ateities planų.

– Supleškėsite kaip blakės, – liūdnai lingavome jiem.

– Et, pažiūrėsime dar, kas greičiau! – atsakinėjo jie ir ieškojo vietelės, kur tamsiau pasislėpti.

Mūsų kolona gavo žygiuoti pirmoji. Ji turėjo apie 1.600 vyrų kalinių. Jos sudėtin, be mūsų mažyčio bloko, įėjo dar kitu du mažu bloku ir didelė dalis ligonių. Šiuos pastaruosius, kurie tik galėjo paeiti, vidunaktį prikėlė iš lovų, davė jiem apsivilkti dvi pori skalbinių, paprastą menkutį kalinišką be pamušalo apsivilkimą, tokį pat apsiaustėlį, visiškai panašų į ligoninės chalatą. Davė jiem po vieną menkutę antklodėlę, skardinį emaliuotą dubenėlį, šaukštą, medines klumpes, ir visas jų lobis buvo tokis. Daugelis neturėjo jokių kojinių, – vidužiemį į sniegą išėjo basnirčiomis.

Kiekvienam kaliniui buvo išduota duonos ir margarino porcija dviem dienom, tačiau daugumas visa tai suvalgė čia pat vietoje iš karto, – lengviau nešti būsią...

Išžygiuojančias kolonas išlydėjo tasai avinėlis kapitonas Cetė. Majeris stovėjo raudonuose rūmuos prie lango ir šnapsą lakė. Lageryje jisai nesirodė, – matyt, bijojo, kad kaliniai jo kartais per klaidą vietoj skarmalo nesuplėšytų.

Išjudėjo mūsų kolona... Sudieu, sudieu, Dievų miškeli! Vis dėlto gražiai buvo prisikeikta tavo nesvetingame pavėsyje!

Iki gelžkeliuko nebuvo nė kilometro, – tiek tiktai ir užteko mūsų rogučių!

Traukinėlyje buvo keli keleiviniai vagonėliai važiuojančiai vokiškai publikai ir esesininkam palydovam. Kaliniam gi – keli prekiniai vagonėliai ir kelios platformos, – ir viskas. Pusantro tūkstančio žmonių čia turi sutilpti! Kamšatis, spūstis – baisiausia. Apie rogučių sutalpinimą ir kalbos nebegali būti, – žmonės vienas ant kito lipa, kitas ant kito kaba, vienas spaudžia, kitas rėkia, trečias kišenes krausto... Iš mūsų kolonos koks šimtas žmonių nebetilpo, – vėliau buvo prijungti prie kitų kolonų.

Šitokiame keliais sluoksniais prigrūstame traukinėlyje važiavome aštuoniolika kilometrų – iki Vyslos.

Pakeliui vaizdai gana jaudiną. Pilni takai takeliai vokiečių. Kas – važiuotas, kas – pėsčias. Kas – skurdų vaikišką vežimėlį tempia, prisikrovęs lobio, kas – rogutes, o kas visą savo mantą velka prisirišęs prie dviračio. Kliši seniai, moterys su mažais vaikais. Visi traukia į Gdanską, į Gdanską – tą išganymo vietą...

– Heil Hitler! – mojuoja ranka linksmesni katorgininkai aplenkiamiem vokiečių bėgliam, – mes vis dėlto važiuoti važiuojame, o jūs, grynosios veislės veislininkai, pėsti kulniuojate!

Neprivažiuojant prie Vyslos, plentas per kelis kilometrus užsikimšęs. Pilnas vežimų ir pėsčiųjų. Vysla plati tokia, pasipūtusi. Garinis keltas – nors ir didelis, ir pajėgus, bet jis vienas su tokia žmonių ir arklių mase nepajėgia susidoroti.

Per porą kilometrų nuo Vyslos ir mus iškraustė iš traukinėlio. Nuvirtau iš platformos į pusnį iki juostos.

Kurgi, po velnių, nunešiu aš tuos du savo maišiokus!

Paskubomis traukiu iš maišų daiktus ir mėtau į sniegą. Žiūriu, – ir kiti tą pat daro. Kitas net visą lagaminą nusibloškia. Tiktai keli, perkūnas juos žino kaip sugebėję ir rogutes atsitempti, paskubomis riša savo mantą prie rogučių.

Man bemėtant daiktus, staiga šalia manęs atsiranda vienas toks storas juodas kalinys, abchazas, iš Kaukazo, iš Suchumio, vardu Ilja, su tuščiu lagaminu, pakelėje nudžiautu. Raumeningas, tvirtas kaip mulas.

– Duša moj, – mano dūšele, – juokias jis man, – nebūk kvailas, daiktų nemėtyk, prisireiks. Duokš, aš tau panešiu. Tu man už tai pakelyje valgyti duosi.

Valgyti atsargos turėjau. Sausainių, duonos, lašinių. Rūkalų. Mielu noru užverčiau vieną maišą abchazui, – vis tiek pats nepanešiu! Likęs su vienu maišu, pūškuoju per pusnis it garvežimis.

O! Mum davė atskirą keltą!

– Heil Hitler! – mojuoja katorgininkai pasiliekantiem ant kranto vokiečiam, laukiantiem nesulaukiantiem savo eilės.

– Nors kartą vis dėlto geriau būti ne grynos veislės padaru!

Ant kelto šalia manęs atsirado sudžiūvęs toks kalinys, imeretinas, iš Kaukazo, iš Soči, vardu Aleksandras.

– Jei duosi valgyti, duok, – sako jis man, – aš tau ir antrą maišą panešiu!

– Duosiu! Imk, susimildamas! – aš vis tiek nešti jėgų neturiu!

Žiūriu, – ir kiti, turėję maisto atsargų, apsirūpina nešikais...