Neprivažiuojant prie Vyslos, plentas per kelis kilometrus užsikimšęs. Pilnas vežimų ir pėsčiųjų. Vysla plati tokia, pasipūtusi. Garinis keltas – nors ir didelis, ir pajėgus, bet jis vienas su tokia žmonių ir arklių mase nepajėgia susidoroti.

Per porą kilometrų nuo Vyslos ir mus iškraustė iš traukinėlio. Nuvirtau iš platformos į pusnį iki juostos.

Kurgi, po velnių, nunešiu aš tuos du savo maišiokus!

Paskubomis traukiu iš maišų daiktus ir mėtau į sniegą. Žiūriu, – ir kiti tą pat daro. Kitas net visą lagaminą nusibloškia. Tiktai keli, perkūnas juos žino kaip sugebėję ir rogutes atsitempti, paskubomis riša savo mantą prie rogučių.

Man bemėtant daiktus, staiga šalia manęs atsiranda vienas toks storas juodas kalinys, abchazas, iš Kaukazo, iš Suchumio, vardu Ilja, su tuščiu lagaminu, pakelėje nudžiautu. Raumeningas, tvirtas kaip mulas.

– Duša moj, – mano dūšele, – juokias jis man, – nebūk kvailas, daiktų nemėtyk, prisireiks. Duokš, aš tau panešiu. Tu man už tai pakelyje valgyti duosi.

Valgyti atsargos turėjau. Sausainių, duonos, lašinių. Rūkalų. Mielu noru užverčiau vieną maišą abchazui, – vis tiek pats nepanešiu! Likęs su vienu maišu, pūškuoju per pusnis it garvežimis.

O! Mum davė atskirą keltą!

– Heil Hitler! – mojuoja katorgininkai pasiliekantiem ant kranto vokiečiam, laukiantiem nesulaukiantiem savo eilės.

– Nors kartą vis dėlto geriau būti ne grynos veislės padaru!

Ant kelto šalia manęs atsirado sudžiūvęs toks kalinys, imeretinas, iš Kaukazo, iš Soči, vardu Aleksandras.

– Jei duosi valgyti, duok, – sako jis man, – aš tau ir antrą maišą panešiu!

– Duosiu! Imk, susimildamas! – aš vis tiek nešti jėgų neturiu!

Žiūriu, – ir kiti, turėję maisto atsargų, apsirūpina nešikais...