Nusiritę nuo kelto, pakrikome po visą kalinių minią. Mūsų blokas iširo. Mes tapome vėl eiliniai katorgininkai, – tokie pat, kaip ir visi kiti.

Plentais ir vieškeliais mum eiti negalima, – visa tai rezervuota kariuomenės ir vokiečių bėglių reikalam. Mus varo šunkeliais, – užpustytais, sniego užverstais. Pusnys ir pusnys. Sniego dažnai iki juostos. Sargybinių ir šunų apstotus varo mus smarkiais žingsniais. Eiti baisiai sunku. Vis reikia laikytis krūvoj, atsiliekantiem nuolat reikia per sniegą bėgti. O krūvoje eiti taip pat neįmanoma, – vargiai gyvi kaliniai eidami svyruoja, kits kitą stumdo, kits kitam ant kulnų lipa...

Mūsų kolonos viršininkas SS feldfebelis Bratkė [Bratke] bliauna it pasiutęs bulius ir nuolat į orą iš revolverio šaudo. Nusipenėjęs tas Bratkė toksai, keturių dešimčių penkių metų vyras, su žema kakta ir plačiais žandais, iš prigimimo – policininkas. Fizinės jėgos – milžiniškos. Žygiuoti jis gali kaip lokomotyvas. Todėl ir kitus taip varo. Penkias minutes pasilsėti jis duoda tiktai po dviejų valandų kelionės, ir vėl – toliau ir toliau. Po penkių tokio padūkusio maršo valandų, jau pavakary, pusvalandis poilsio. Kas turi maisto atsargos, bando užkandžiauti; kas neturi, penkis pirštus čiulpia. Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtai mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Po pertraukos – vėl tas pat pasiutimas. Gena kaip gyvulius į skerdyklą. Net palydovai esesininkai keikias. Ir jie, drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius, šlepsi.