Iš ryto vėl – maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.
Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pavaizduota lagerio evakuacija ir žygis per sniegą? Kodėl pasakotojas ir čia nenustoja juokauti, ir kur jo tonas tampa santūrus?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Kaliniai išvaromi žiemą, daugelis klumpėmis ant basų kojų, beveik be maisto, o nebegalinčius eiti palydovai nušauna. Pasakotojas juokauja atsisveikindamas („Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!“), aprašydamas kalinius, šaukiančius „Heil Hitler!“ pėsčiomis bėgantiems vokiečiams, ir nešikus, kurie už maistą neša jo maišus. Humoras čia yra būdas išlaikyti save ir parodyti apsivertusius vaidmenis. Tačiau apie šaudymą pakelėje jis kalba trumpai ir sausai („pykšt“), nes to paversti juoku neįmanoma.
Rašiniui: IronijaIstorijaŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.