Pasibaigus darbui Zelionkės įmonėje, juvelyrai, žinoma, buvo išmesti lauk iš jo bloko. Jie gavo vėl apsigyventi eiliniame kalinių bloke. Jie vėl atgavo žmonišką pavidalą, – su eiliniais katorgininkėliais jie vėl pasikalbėdavo. Savo bloke jie įsisteigė privačią slaptą dirbtuvėlę, dirbdami savo rizika, aptarnaudami smulkesnius esesininkus ir katorgininkų aristokratiją. Dirbo naktimis, nes dieną turėjo dabar dirbti eilinį kalinio darbą. Tačiau nebeilgai jie tenai naktimis vargo. Kartą apie patį vidunaktį užklupo juos tenai valdžia. Aukso medžiagą ir instrumentus iš jų tenai atėmė. Zelionkė pats jiem už tokius darbus įkrėtė į uodegą po penkias dešimtis bizūnų. Gavo bizūnų ir klientai, palikę pas juos auksą. Patys meisteriai buvo veikiai išsiųsti į Hopehilio plytinę...

Lageryje per daug žinoti visuomet labai pavojinga. O veltis į valdžios paslaptingus darbus gali rizikuoti tiktai paskutinis asilas arba įsitikinęs pakaruoklis, – jis vis tiek ilgai negyvens.

LI. Žydžių potvynis

Jau su Lietuvos žydėmis valdžia turėjo labai didelio vargo. Lageris nebuvo pasiruošęs priimti tokią didelę masę naujų piliečių, – nebuvo patalpų. Teko jos sausakimšai kimšti į barakus vieną ant kitos. Blogiausia – kad jos vaikų prisivežė. Ir didesnių, ir visai mažų.

Valdžia turi gi žinoti, kiek ji gavo naujų piliečių: šioks ar toks katorgininkas – vis dėlto turtas. O tų vaikų – nieku būdu negalima suskaičiuoti, kiek jų priviso. Suslapsto juos moterys kur galėdamos, – po šiaudais, po antklodėmis, po sijonais... Suskaičiuoji, suskaičiuoji tuos vaikus, – žiūrėk, – vienas ten pradeda rėkti, kitas – ten. Išlenda iš po sijonų ir dumia į krūvą, į suskaičiuotųjų vaikų tarpą, o suskaičiuotieji – rūksta pas savo mamas. Viskas vėl susimaišo, – viską vėl pradėk nuo pradžios. Kitos moterys atsivežė savo berniūkščius, perrengtus mergaitėmis, kitos gi – atvirkščiai. O Trečiojo reicho valdžia tiksliai nori žinoti, kiek buvo tokių ir tokių, – tuo remiasi statistikos mokslas. Tikrink dabar kiekvieną tokį rėkiantį sutvėrimą, kas jis – vyras, ar moteris?!

Majerio nusistatymas buvo aiškus: pas jį – koncentracijos lageris, ne vaikų darželis, – atliekamų žindyvių jisai neturi. Vaikam lageryje nėra kas veikti. Jie turi būti kitur, tinkamesnėn vieton išgabenti. Bet kaipgi juos geruoju išgabensi? Moterys jų neduoda, – rėkia klykia, akis drasko. Vaikai spiegia dar pasiučiau. Muškis dabar su bobomis, tampykis su vaikais!

Tai – ne kautynės prie Tanenbergo, tai – daug pasiučiau. Ir vis dėlto esesiškas pasiryžimas nugalėjo ir šią sunkenybę: vaikai buvo atimti iš moterų ir išgabenti nežinia kur. Staugė ūbavo lageris, atrodė – žemė aplinkui dunda.

1944 metų viduvasarį pradėjo vežti į Štuthofą Vengrijos žydes. Pradžioje jos buvo sugrūstos į Osvencimo lagerį, – apie du šimtu penkias dešimtis tūkstančių jų pro tenai praėję. Tenykščiai esesininkai nieko nebegalėję su jomis pasidaryti, – turėję jas siuntinėti ir į kitus lagerius, – ir karo metu vokiečiai turėjo pakankamai tokiem dalykam transporto priemonių...

Štuthofui jų teko daugiau trijų dešimčių tūkstančių. Su jomis mūsų lageryje buvo jau paprastesnis reikalas negu su Lietuvos žydėmis. Vengriškės žydės atvažiavo jau be vaikų, – tai buvo mūsų valdžiai didelis palengvinimas. Antra, jos visos atvažiavo jau be plaukų, trumpai nukirptos, – lengviau atsiduso mūsų barzdaskučiai. Trečia, jos visos atvažiavo jau apiplėštos, baisiai biednos, – mūsų viršininkam jos buvo visiškai neįdomios.

Su jomis viskas ėjo daug greičiau. Jom, žinoma, patalpų iš anksto taip pat nebuvo parūpinta. Jom buvo statomi paskubomis barakai: kol ėjo ta statyba, jos glaudėsi rūmuose be stogo ir lubų, ne kartą gi – ant pliko smėlelio, žydruoju dangumi prisidengdamos. Jom kartais po kelias dienas nė gabalėlio duonos nebuvo duodama. Drabužių jom aprengti taip pat nebuvo. Tie drabužiai, su kuriais jos atvyko, turėjo būti atimti iš jų dezinfekcijai bei patikrinimui, ar nėra ko nors blizgančio ir juose įsiūta.

Susirenka nuogų moterų būrių būriai, – bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, jom drabužėlius dalina. Po lengvą menką suknelę su šešiakampe žvaigžde ant krūtinės ir nugaros. Suknelės – nelygios, bet moterys nelygios dar labiau: viena plona, kita – kaip kubilas; viena menkutė, mažutėlė, kita – kaip žardas. Bet sukneles berniokai dalina jom iš eilės, neatsižiūrėdami moterų ūgio ir suknelių talpumo. Gavusi didesnę suknelę, tuoj nupiauna jos gabalą ir atsarginių dalių pasidaro. Gavusi mažą suknelę, – taip ir vaikštinėja pusplikė. Bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, nuo jų pagaliais vos atsigina.

Netrukus iš moterų buvo pradėta sudarinėti įvairios darbo komandos. Iš senų, paliegusių, sergančių moterų – komanda į dujų kamerą – keliaut pas Abraomą. Iš sveikųjų – į įvairius užmiesčius, į dinamito fabrikus, daugiausia gi – apkasų kasti ir aerodromų tvarkyti. Išvažiuojančiom į darbus moterim buvo išduodami kiek geresni drabužiai, lageryje pasilikusios – ir toliau klampinėjo pusnuogės. Barakuose susikimšimas buvo baisus; kokie nors higieniški sumetimai buvo tolima, savo amžių atgyvenusi pasaka.

Vėlų rudenį daugelis tų užmiestinių komandų ėmė grįžti iš darbų. Į darbus išėjo visos sveikos, – ligonių neėmė. Iš darbų grįžo klipatos klipatėlės, vos pavelkančios žaizdotas pamėlynavusias kojas, visos sulinkusios, sunykusios. Jos buvo tokios sulysusios, kad atrodė, jog jos visos eidamos barška kaip kaulai, sumesti į maišą ir tempiami per stambių akmenų grindinį.

Šitokias moteris, klipatas klipatėles, ėmė grūsti į vieną baraką, garsųjį trisdešimtąjį. Ten buvo šiek tiek šiaudų vietomis primėčiota, kaip karvių tvarte. Ant tų šiaudų jos ir guldavo. Šimtakojai po jų žaizdas bėginėjo, bet jos jau nebeturėjo jėgų jiem berankioti. Į tą trisdešimtąjį baraką ėmė varyti moteris iš kitų barakų, susirgusias ar nusilpusias. Jos ėjo, žinodamos, kad eina į neišvengiamą sunkią mirtį. Nepalyginti geriau buvo tom, kurios iš pat pradžios pateko į dujų kamerą. Ten per valandą kitą buvo baigta visos sąskaitos su gyvenimu. Daugiau jom niekas nebeskaudėjo.

Visai kas kita – trisdešimtojo bloko pilietės. Sunkus darbas, badas ir šaltis iščiulpė jų jėgas, sužalojo jų organizmą. Ir dabar jos turėjo iš bado žaizdose mirti! Trisdešimtajame barake ne tik niekas tų moterų negydė, – gydyti jos tenai buvo neįmanoma, – niekas jom tenai ir valgyti nedavė: manykitės, kaip išmanote, graužkite viena kitą. Visų tenai esančių moterų interesas vienas tebuvo – kiek galint greičiau mirti, tik ne visom tai pasisekdavo. Vienos mirdavo, kitos vis dar gyvos buvo. Mirdavo viena ant kitos, net ant gyvos nugriuvusi. – gyvoji nebeturėjo jėgų nei numirėlei pastumti, nei iš po jos išlįsti. Ne visos gyvosios ir paropoti begalėdavo. Retkarčiais kiek pajėgesnės gyvosios dar įstengdavo negyvėles ištempti pro duris, išmesti į kiemą, bet dažnai jos ir tai padaryti nebepajėgdavo. Kiek paropodavo nuo numirėlės į šalį, ir pačios mirdavo. Taip ir gulėjo tenai lavonai, pavieniui ir krūvomis, laukdami, kol lavonų vežikai užeis ir išveš juos į krematoriumą ar į dervos duobę. 1944 metų pabaigoj – 1945 pradžioj šis barakas ir buvo vyriausias numirėlių gamintojas, duodavęs per dieną 200–300 lavonų. Tame barake siautė įvairiausios epidemijos – visų trijų rūšių šiltinė, difteritas, dizenterija, skarlatina – ir dar galas žino kas tenai. Apkrečiamos sunkios ligos pasirodė ir kituose žydžių gyvenamuose barakuose. Iš ten jos persimetė į vyrų lagerį, – pas vyrus ligas atnešė įvairūs kaliniai donžuanai, nuslinkdavę pas alkanas moteris pavakariais ir dieną. Ėmė visom šiltinėm sirgti vyrai. Ėmė sirgti ir mirti ir esesininkai. Dėmėtąja šiltine susirgo net pats Chemnicas, o jo vienas pavaduotojas – net mirė. Lageriui buvo paskelbtas karantinas neaprėžtam laikui, bent – kol visos žydės išmirs, o jų vis dar keliolika tūkstančių buvo. Padėtis pasidarė beviltiška.

Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją po lagerį vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio komisija, žinoma, nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamų ligų reikalai, atsidrąsinęs pareiškė:

– Jis turįs komisijai dar šio to parodyti...

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai, tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius. Aplink barakus pakvipo kažkas spirginamas, – ar tiktai ne blakės? – ėmė suverstus šiaudus deginti. Ėmė vežti naujus šiaudus, kimšti naujus čiužinius. Kai kur net lova viena kita buvo atgabenta...

Tačiau trisdešimtasai barakas liko nepaliestas. Jis puikiai pavadavo taip negarbingai susikompromitavusią naująją dujų kamerą, – atliko tą patį darbą savarankiškai ir Trečiojo reicho iždui nekainavo nė pfenigo. Visa ėjo saviveiklos keliu...

Užlagerinėse darbo kolonose padėtis buvo ne visur vienoda, bet beveik visur dar galima šiaip taip pabėgti. Kai kurios tų komandų žmones visiškai iščiulpdavo ir siųsdavo juos stačiai į trisdešimtąjį baraką. Kitose gi komandose, ypač mažesnėse, padėtis buvo visiškai pakenčiama. Ten ne tik niekas nemirdavo, – net ir nesirgdavo.

Štuthofo lagerio ribose vermachtas buvo įsitaisęs savo sandėlius. Jis pareikalavo sandėlių reikalui pusantro tūkstančio darbininkių. Jam davė žydes. Vermachtas, jas priimdamas, gerokai išprausė jas pirtyje, aprengė palyginti gerais šiltais drabužiais, apgyvendino jas savo barakuose, nors ir to paties lagerio ribose, ir valgydino iš savo virtuvės. Šitos žydės, palyginti su kitomis, buvo tikros aristokratės. Per visą laiką nemirė iš jų nė viena. Bet tokių laimingųjų buvo vos pusantro tūkstančio, viso gi lageryje žydžių buvo apie 35 tūkstančius, ir jos visos buvo pasmerktos mirti, – na, kaip ir visi kiti politiniai kaliniai. Šis sprendimas iki galo įvykdyti esesininkam nepavyko.

Žydžių darbo komandom, vėliau – ir visų kitų moterų komandom tvarkyti buvo atsiųstas visas būrys moterų esesininkių. Daugiausia tai vis 20– 25–30 metų mergaitės, vokietės, matyti, tam reikalui sumobilizuotos. Tiktai iš Rygos metų pabaigoj atsievakavo dvi senesnio amžiaus esesininkės, storos kaip drambliai. Lakė jos degtinę kaip seni vežėjai, o keikės – dar biauriau negu vyrai esesininkai...

Iš viso, tos esesininkės mergužėlės lageryje turėjo labai nekokį vardą: jos nukonkuruodavo kariškas našles ir gyvanašles... Lazdų kalinėm daužyti jos neturėjo, – jos turėjo tokius siaurus aštrius diržiukus tam reikalui, – diržiukais jos valdydavo minias. Žinoma, nepatingėdavo ir letena užvažiuoti per valgomąją kūno dalį, – moteries vardą jos pačios nelabai brangino. Bet ir jos – ne visos buvo tokios lakūdros ir mušeikos. Atsirasdavo ir jų tarpe padorių mergaičių, dėl savo padėties kentėjusių ne mažiau negu kiti kaliniai...

Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę, rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.

– Kas atsitiko, mergaite, – sakau, – gal aš galiu kuo padėti?

– Neeeee... – pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai, – Viešpatie, Viešpatie...

Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai esą jų gaila – ir niekuo negalinti padėti...

Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.

LII. Išsigimė visi velniai

Į 1944 metų pabaigą ėmė vis aiškiau ir aiškiau pasireikšti lagerio išsigimimo požymiai.

Kol dar kovos vyko kažkur toli už Rytprūsių sienų, mūsų esesininkai buvo tvirti dvasioje ir nepalenkiami kūnu. Jie šventai pasitikėjo Hitlerio apvaizda ir mūsų žydžių iškastais pasienio apkasų grioviais. Karo veiksmam ėmus persimesti per sieną, net ir drąsiausiųjų kalinių atžvilgiu esesininkų nuotaika ėmė kristi it lašelis iš nosies.

Teisybė, esesininkų tarpe buvo jau ne vienas toks, kuris dar viduvasary ėmė kalbėti, kad karas jau prakištas, ir be paliovos pradėjo lakti degtinę Kadangi lageryje akių gydytojo specialisto nebuvo, Heidelis paskiriem kaliniam leisdavo savo lėšomis važiuoti į Gdanską, kad juos tenai apžiūrėtų specialistai. Man akys jau vienuolika mėnesių be paliovos skaudėjo. Heidelis leido ir man pasivažinėti į Gdanską, – net tris kartus nuvažiuoti.

Man buvo leista važiuoti civiliniais drabužiais, ant kurių tik maži katorgininko požymėliai tebuvo prisiūti, – tų ženklelių reikšmės nežinąs negalėjo žinoti, kas per paukštis ir aš esu.

Lydi mane specialus esesininkas palydovas, su kuriuo drauge ir traukinėlyje sėdime, ir pypkeles traukiame, ir šnekučiuojamės it seni bičiuliai.

Gdansko akių klinikos vedėjas – profesorius, sužinojęs, kas aš esu, tyrinėja mano akis pusantros valandos, bičiuliškai kolegiškai šnekasi, visai nekreipdamas dėmesio, kad už durų eilės laukia visas būrys vokiečių, kurių tarpe kiti net su partijos ženkleliais ant krūtinės, nekreipdamas dėmesio į tai, kad mano palydovas liko prie durų stovėti, – kad jo niekas ne tik atsisėsti nepakvietė, – niekas jam ir gero žodelio nepratarė.

Mano palydovui buvo įsakyta stropiai sergėti, kad aš po miestą nesivalkiočiau, su niekuo nesusitikčiau ir nekalbėčiau, – sėdėčiau kur nors uždarytas nuo traukinio iki traukinio.

Iš klinikos mudu su palydovu nudrožėme stačiai į... Ratskeller – geriausių Gdanske pietų valgyti, kur valgo aukštoji miesto valdininkija. Mano palydovas turėjo maisto kortelių, o aš – pinigų. Jis gerai žinojo, kad man pinigai turėti yra griežtai draudžiama. Bet jo akivaizdoje aš mokėjau savo pinigais ir už pietus, ir už alų, kurio mandagios padavėjos mudviem nesigailėjo. Paskui apėjome dar kokias septynias smukles, bebandydami alaus rūšį ir vyno beieškodami. Aš to vyno jau būčiau slaptai gavęs pas vieną smuklininką, Gdansko miesto tarybos narį, pilvūzą tokį su partijos ženklu, bet visą reikalą pagadino mano palydovas. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės. Kaipgi aš jį galėjau įtikinti, kad ir šis esesininkas vyno nori, ir išgėręs – nesikandžioja? Kad jis vyno nori – smuklininkas tikėjo, bet kad jis nesikandžioja, – ne, jis tokiais dalykais patikėti negalėjo!

Kitą kartą važiuoju Gdanskan su kitu esesininku.

Pasilikę dviese, šnekučiuojamės politiniais reikalais visiškai laisvai, – ne visai kvailo berno būta. Privažiavus Gdanską, sako jis man:

– Aš paleisčiau po miestą tave vieną vaikščioti, bet gali kas nors kartais tavęs dokumentų paklausti. Įtars, kad iš lagerio pabėgai, – tuomet ir tau, ir man bus blogai. Geriau vaikščiokim kartu.

Vaikštom mudu po Gdanską, apžiūrinėjam visas miesto įžymybes. Užeinam į vieną smuklelę, į kitą... Vienoj tuščioj smuklelėj prie mūsų prikimba smuklininkas su politika – tuomet kaip tiktai buvo prasidėjęs sąjungininkų desantas Normandijoje.

– Mano nuomone, – mušasi į krūtinę smuklininkas, – labai gerai padaryta, kad leido anglam ir amerikiečiam išlipti į sausumą. Mano nuomone, kam mum plaukti pas juos jų mušti, jeigu galima palaukti, kol jie patys čia plauks, ir mes čia juos išmušime!

– O taip, – pritaria palydovas, – tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim – ir karas bus baigtas!

– Bet, mano nuomone, – kryžiavojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!

– Bet, mano nuomone, – toliau sketeriojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus surinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.

Ir varo gi jiedu šitokią politiką, – kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man beklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.

„Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, – galvoju sau, seilę rydamas, – su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, – valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!“ Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.

– Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? – klausia manęs palydovas.

– Buvo tai senas tamstos pažįstamas? – nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.

– Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso, aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...

– Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, – vėl išspruko man neatsargus žodis.

– O kaipgi aš su juo kitaip galėjau kalbėti? – pyktelėjęs atrėžia jis man. – Aš esu SS uniformoje, jis manęs bijo, kitaip negali kalbėti. O aš – iš kurgi aš galiu žinoti, koks velnias jisai yra, tas kiaulė?! – visiškai piktai nusikeikė palydovas.

Toliau su manimi jis vėl protingai kalbėjo.

Trečią kartą trečias mano palydovas nuvedė mane Gdansko priemiesty pas savo uošvę, – kas taip pat labai griežtai prieštaravo visiem valdžios įsakymam ir draudimam. Nuvedė jis mane ir pasodino kambary palei pečių, – va, čia sėdėk, – pasakė jis man.

Sėdaus ir sėdžiu palei tą jo uošvės pečių, – ką gi daugiau darysi nesėdėjęs. Sėdžiu aš tenai valandą, sėdžiu kitą, sėdžiu trečią kaip elgeta, tiktai poterių nekalbėdamas. Nė krust iš vietos. Nuobodu. Pikta. Jis su savo uošve kažką tenai šurum-burum, o man – pečius tiktai? Kol gi aš čia, po velnių, sėdėsiu?!

Pagaliau palydovo uošvė atneša ir padeda man ant stalo duonos lėkštę ir gerą pusdubenį sriubos. Makaronai! Piene virti! Pasiuto?

– Še, valgyk, kad sveikas būtum, – sako man palydovo uošvė, tokia stambi, plati moteris su purvina prijuoste.

Kertu aš tą sriubą, net ausys lepsi. Puikūs makaronai, nieko nepadarysi! Po velnių!

Mano širdis iš karto sentimentali pasidarė.

Praslinkus dar keliom minutėm, plačioji uošvė vėl įsvyruoja į kambarį. Šį kartą atneša lėkštę, pilną bulvių ir šviežios kiaulienos! Aš net išsižiojau iš nustebimo, – tikrai, boba pasiuto!

– Valgyk į sveikatą, – sako ji man, – mes ūkininkai. Turim dar. Mūsų nenuskriausi...

Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm, – karališki pietūs!

Plačioji uošvė įsėlina trečią kartą. Šį kartą ji slenka patylomis, apsidairydama, ar žentas nemato.

Tsssss... – šnabžda ji man, prisikišusi pirštą prie lūpų. Prilingavo prie manęs, prisišliejo.

– Pasakyk, kaip pas jus tenai... lagery... ar tikrai taip baisu, kaip čia žmonės pasakoja? O kaip elgias tenai mano žentas?.. Neskriaudžia jūsų?..

Aš – ką gi, – prisikirtęs tokių karališkų pietų, kur čia geraširdę moterėlę begraudinsiu!

– Ne, – sakau, – žentas kaip visi žentai: nieko pikta nedaro.

Ir tikrai, jos žentas nebuvo blogas. Niekas juo nesiskųsdavo. Pagaliau jis buvo tiktai eilinis kareivis, jokių aukštesnių pareigų neturėjo, – neturėjo ir progos savo temperamentui parodyti.

– O, vargas, vargas! – dūsavo moterėlė, – kuo gi jis kaltas! Paėmė, mobilizavo kaip kareivį... Kur paskyrė, ten turi būti... Kur žmogus pasidėsi?.. Tiktai jam nieko nesakyk!

Pamatęs pro praviras duris kitame kambaryje radijo aparatą, sakau jai:

– Dabar per radiją skaito vokiečių štabo pranešimą apie karo veiksmus, – ar nebūtų galima pasiklausyti?

– Oi, ne, ne, ne! – ėmė ji kratytis abiem rankom, – tai politika! Mes politikos iš tolo bijome!

Trečiojo reicho piliečiai bijo per nuosavą radiją net savo štabo pranešimo klausytis! Vargšai, vargšai!

Metų pabaigoje ir pačiame lageryje drausmė ėmė šliaužti velniop. Majeris lageryje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Savo vieton atsiųsdavo vis tą avinėlį nekalčiausią, tą savo pavaduotoją kapitoną Cetę, kuris apie lagerio reikalus vis dar nieko neišmanė ir nemokėjo jokio įsakymo duoti. Jis tiktai retkarčiais pagraibydavo po kišenes grįžtančių iš darbo kalinių – tuo jo visa administracinė išmintis ir pasibaigdavo.

Tuo tarpu Zelionkė iš kalinių tarpo paskyrė du prityrusiu banditu lagerio policininkais. Parišo jiem dryžuotus raikščius per rankoves, davė po stambų bizūną ir paleido juodu į lagerį „tvarkos daryti“ Jiedu buvo tiesioginiai Zelionkės padėjėjai ir pavaduotojai, oficialiai pripažinti, plėšimo ir mušimo reikalu, – Zelionkės galybė dar labiau išaugo.

Po Naujų metų susisiekimas su moterų barakais visiškai palengvėjo. Ne tik ilgiausius vieni kitiem laiškus laisvai rašė, – net ir vakaruškas suruošdavo, – moterų barakai ūžte ūždavo.

Iš sandėlių skubos keliu ėmė dingti visokie daiktai. Pirmoje eilėje esesininkai ėmė tempti iš sandėlių kalinių lagaminus ir geresnius civilinius drabužius. Ėmė apsirūpinti visokiem atvejam. Paskui esesininkus ėmė tais pačiais dalykais rūpintis ir kaliniai. Daugiausia civiliniais drabužiais. Lagaminų nebeliko. Ėmė gaminti juos DAW dirbtuvės, ėmė siūti kelionės maišus. Valdžia ėmė pakuotis daiktus ir brangenybes. Pirmoji pradėjo dokumentus viešai deginti ligoninė. Ja tučtuojau pasekė politinis skyrius, kiemo pakrašty pleškindamas savo dokumentėlius ir byleles.

Po lagerį sklido įvairiausi gandai. Visiem aišku buvo, kad šiokia ar tokia lagerio evakuacija yra neišvengiama ir kad ji įvyks labai greit. Bet – kur, kada tai įvyks – niekas nežinojo. Vieni manė, kad pėsčiomis reikės eiti apie keturis šimtus kilometrų. Kiti tikino, kad paskutinį momentą kaliniai bus paleisti, bent politiniai. Treti – traukė pečiais, kreipdami dėmesį į statines, vežamas prie kalinių gyvenamų blokų, dervos pripilamas.

– Et, – sakė jie, – pamatysite, padegs naktį gyvenamus barakus, sučirškins mus visus gyvus. Kas bandys nedegti – iššaudys kaip kurapkėles...

Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti.

Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Majeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, – jokio atsakymo negavo.

Mūsų lietuviškasai blokas 1944 metais gaudavo palyginti daug siuntinių. Mum buvo prisiųsta iš namų įvairių daiktų – skalbinių, puloverių, batų, drabužių, rūkalų, įvairaus maisto atsargų, – visa tai labai gaila buvo palikti. Nežinia gi, kur iškeliausi, kur kokią nakvynėlę gausi! Juo labiau, kad valdžia įsakė ruoštis kelionėn, pasiimti skalbinių pamainą ir antklodes, kas kokias turi.

Kadangi buvo gili žiema, nutarėm pasidirbdinti rogutes, – vešim savo lobį, kas ką turim! Ką gi žinai, – gal Lietuvoje per karo veiksmus supleškėjo visa, ką turėjai, – gal tenai gi nieko neberasi?

Pasidirbdinom rogutes. Kas – vienas, savo rizika. Kas – po du, po tris susidėję. Padarėme repeticiją, kaip vešimės. Visa ėjo kuo puikiausiai. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kiti blokai, – prisidirbdino rogučių. Valdžia matė mūsų darbą, bet niekas nebeklausė, nei iš kur mes ėmėm medžiagą, nei kaip ir kur pasidirbdinome. Visa buvo dabar ir valdžiai vis tiek pat.

Raudonoji armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai buvo sugrąžintos pėsčios į Štuthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, – ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį.

Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Štuthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis – Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja.

Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra!

Pesimistai ir skeptikai triumfuoja:

– O ką, – ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegsi

Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvaidžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą.

LIII. Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!

1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam.

Puiku! Vadinas, bent čia vietoj nečirškins ir nešaudys!

Kas tokią pasiutusią naktį bemiegos! Visi tamulinėja it girti tarakonai: kas ryšulius graibo, kas aplink pirtį tursinėja.

Ketvirtą valandą ryto mes jau visi su rogutėmis išsirikiavę. Aš buvau vienas. Turėjau du maišioku lobio ir vieną didžiulę antklodę.

Pažįstamas esesininkas, pažiūrėjęs į mano lobį, kraipo galvą:

– Ich sehe schwarz, – atseit, tavo lobio ateitis juoda, verčiau mesk čia pat jį po velnių į patvorį!

Visas lageris buvo padalytas į aštuonias maršo kolonas. Kiekvienai kolonai buvo duotas vadas – SS feldfebelis, būrys sargybinių ir atskira komandėlė su šunimis. Daugumas sargybinių ir šunes buvo specialiai iš Gdansko atgabenti, atseit, net ir šunes – ir tie mums nebepažįstami.

– Ė-ė, čia kažkas jau nebelabai gerai dvokia!

Lageryje pasiliko tiktai žydai, sunkūs ligonys,

negalėję paeiti, ir pasiryžėliai simuliantai, turėję kažkokių neaiškių ateities planų.

– Supleškėsite kaip blakės, – liūdnai lingavome jiem.

– Et, pažiūrėsime dar, kas greičiau! – atsakinėjo jie ir ieškojo vietelės, kur tamsiau pasislėpti.

Mūsų kolona gavo žygiuoti pirmoji. Ji turėjo apie 1.600 vyrų kalinių. Jos sudėtin, be mūsų mažyčio bloko, įėjo dar kitu du mažu bloku ir didelė dalis ligonių. Šiuos pastaruosius, kurie tik galėjo paeiti, vidunaktį prikėlė iš lovų, davė jiem apsivilkti dvi pori skalbinių, paprastą menkutį kalinišką be pamušalo apsivilkimą, tokį pat apsiaustėlį, visiškai panašų į ligoninės chalatą. Davė jiem po vieną menkutę antklodėlę, skardinį emaliuotą dubenėlį, šaukštą, medines klumpes, ir visas jų lobis buvo tokis. Daugelis neturėjo jokių kojinių, – vidužiemį į sniegą išėjo basnirčiomis.

Kiekvienam kaliniui buvo išduota duonos ir margarino porcija dviem dienom, tačiau daugumas visa tai suvalgė čia pat vietoje iš karto, – lengviau nešti būsią...

Išžygiuojančias kolonas išlydėjo tasai avinėlis kapitonas Cetė. Majeris stovėjo raudonuose rūmuos prie lango ir šnapsą lakė. Lageryje jisai nesirodė, – matyt, bijojo, kad kaliniai jo kartais per klaidą vietoj skarmalo nesuplėšytų.

Išjudėjo mūsų kolona... Sudieu, sudieu, Dievų miškeli! Vis dėlto gražiai buvo prisikeikta tavo nesvetingame pavėsyje!

Iki gelžkeliuko nebuvo nė kilometro, – tiek tiktai ir užteko mūsų rogučių!

Traukinėlyje buvo keli keleiviniai vagonėliai važiuojančiai vokiškai publikai ir esesininkam palydovam. Kaliniam gi – keli prekiniai vagonėliai ir kelios platformos, – ir viskas. Pusantro tūkstančio žmonių čia turi sutilpti! Kamšatis, spūstis – baisiausia. Apie rogučių sutalpinimą ir kalbos nebegali būti, – žmonės vienas ant kito lipa, kitas ant kito kaba, vienas spaudžia, kitas rėkia, trečias kišenes krausto... Iš mūsų kolonos koks šimtas žmonių nebetilpo, – vėliau buvo prijungti prie kitų kolonų.

Šitokiame keliais sluoksniais prigrūstame traukinėlyje važiavome aštuoniolika kilometrų – iki Vyslos.

Pakeliui vaizdai gana jaudiną. Pilni takai takeliai vokiečių. Kas – važiuotas, kas – pėsčias. Kas – skurdų vaikišką vežimėlį tempia, prisikrovęs lobio, kas – rogutes, o kas visą savo mantą velka prisirišęs prie dviračio. Kliši seniai, moterys su mažais vaikais. Visi traukia į Gdanską, į Gdanską – tą išganymo vietą...

– Heil Hitler! – mojuoja ranka linksmesni katorgininkai aplenkiamiem vokiečių bėgliam, – mes vis dėlto važiuoti važiuojame, o jūs, grynosios veislės veislininkai, pėsti kulniuojate!

Neprivažiuojant prie Vyslos, plentas per kelis kilometrus užsikimšęs. Pilnas vežimų ir pėsčiųjų. Vysla plati tokia, pasipūtusi. Garinis keltas – nors ir didelis, ir pajėgus, bet jis vienas su tokia žmonių ir arklių mase nepajėgia susidoroti.

Per porą kilometrų nuo Vyslos ir mus iškraustė iš traukinėlio. Nuvirtau iš platformos į pusnį iki juostos.

Kurgi, po velnių, nunešiu aš tuos du savo maišiokus!

Paskubomis traukiu iš maišų daiktus ir mėtau į sniegą. Žiūriu, – ir kiti tą pat daro. Kitas net visą lagaminą nusibloškia. Tiktai keli, perkūnas juos žino kaip sugebėję ir rogutes atsitempti, paskubomis riša savo mantą prie rogučių.

Man bemėtant daiktus, staiga šalia manęs atsiranda vienas toks storas juodas kalinys, abchazas, iš Kaukazo, iš Suchumio, vardu Ilja, su tuščiu lagaminu, pakelėje nudžiautu. Raumeningas, tvirtas kaip mulas.

– Duša moj, – mano dūšele, – juokias jis man, – nebūk kvailas, daiktų nemėtyk, prisireiks. Duokš, aš tau panešiu. Tu man už tai pakelyje valgyti duosi.

Valgyti atsargos turėjau. Sausainių, duonos, lašinių. Rūkalų. Mielu noru užverčiau vieną maišą abchazui, – vis tiek pats nepanešiu! Likęs su vienu maišu, pūškuoju per pusnis it garvežimis.

O! Mum davė atskirą keltą!

– Heil Hitler! – mojuoja katorgininkai pasiliekantiem ant kranto vokiečiam, laukiantiem nesulaukiantiem savo eilės.

– Nors kartą vis dėlto geriau būti ne grynos veislės padaru!

Ant kelto šalia manęs atsirado sudžiūvęs toks kalinys, imeretinas, iš Kaukazo, iš Soči, vardu Aleksandras.

– Jei duosi valgyti, duok, – sako jis man, – aš tau ir antrą maišą panešiu!

– Duosiu! Imk, susimildamas! – aš vis tiek nešti jėgų neturiu!

Žiūriu, – ir kiti, turėję maisto atsargų, apsirūpina nešikais...

Nusiritę nuo kelto, pakrikome po visą kalinių minią. Mūsų blokas iširo. Mes tapome vėl eiliniai katorgininkai, – tokie pat, kaip ir visi kiti.

Plentais ir vieškeliais mum eiti negalima, – visa tai rezervuota kariuomenės ir vokiečių bėglių reikalam. Mus varo šunkeliais, – užpustytais, sniego užverstais. Pusnys ir pusnys. Sniego dažnai iki juostos. Sargybinių ir šunų apstotus varo mus smarkiais žingsniais. Eiti baisiai sunku. Vis reikia laikytis krūvoj, atsiliekantiem nuolat reikia per sniegą bėgti. O krūvoje eiti taip pat neįmanoma, – vargiai gyvi kaliniai eidami svyruoja, kits kitą stumdo, kits kitam ant kulnų lipa...

Mūsų kolonos viršininkas SS feldfebelis Bratkė [Bratke] bliauna it pasiutęs bulius ir nuolat į orą iš revolverio šaudo. Nusipenėjęs tas Bratkė toksai, keturių dešimčių penkių metų vyras, su žema kakta ir plačiais žandais, iš prigimimo – policininkas. Fizinės jėgos – milžiniškos. Žygiuoti jis gali kaip lokomotyvas. Todėl ir kitus taip varo. Penkias minutes pasilsėti jis duoda tiktai po dviejų valandų kelionės, ir vėl – toliau ir toliau. Po penkių tokio padūkusio maršo valandų, jau pavakary, pusvalandis poilsio. Kas turi maisto atsargos, bando užkandžiauti; kas neturi, penkis pirštus čiulpia. Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtai mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Po pertraukos – vėl tas pat pasiutimas. Gena kaip gyvulius į skerdyklą. Net palydovai esesininkai keikias. Ir jie, drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius, šlepsi.

Sutemo. Visiškai tamsu pasidarė. Patekome į tuščią plentą. Eiti lengviau, bet taip sunku laikytis ant kojų, – baisiai slidu. Ir taip šalta, šalta. Per daug mes jau pavargę, kad ir ėjimas sušildyti galėtų. Pradėjo pliaukšėti palydovų revolveriai. Čia – pykšt, čia – pykšt: pribaigia pavargėlius, nebegalinčius toliau eiti.

– Na, ir velniai! – dairaisi žmogus, ar koks revolveris į tave dar netaiko...

Staiga šalia manęs atsiranda vienas esesininkas. Prakalba lietuviškai.

– Nagi, – sakau, – iš kur lietuviškai moki?

Esesininkas suminėjo visus koliojimos žodžius, kuriuos tiktai mokėjo. Jis esąs lietuvis nuo Kybartų. Šaltkalvis Šešelga. Prieš trejus metus jį Kybartuose pagavę vokiečiai esesininkai ir išvežę į darbus Vokietijoje. Jis iš darbo bėgęs, jį pagavę ir pasodinę į kalėjimą. Išlaikę tenai šešis mėnesius, o iš kalėjimo atvarę stačiai į SS kareivines, apmovę SS uniforma ir padarę esesininku. Visą laiką jis plūkęsis aplink Gdanską, o dabar jį atvarę į lagerį kaliniam lydėti.

– Ar tau nedraudžiama gi su kaliniais kalbėti?

– Žinoma, draudžiama. Bet dabar tamsu. Tie šunes nemato.

– Bet kad jau perdaug atvirai tu su manim kalbi... Nebijai?

– Žinau, kas tamsta esi... Pažįstu iš raštų...

Šešelga jau buvo pakeliui susipažinęs ir su kitais lietuviais, mūsų bloko nariais.

Tiktai apie dešimtą valandą vakare, nuėję daugiau keturių dešimčių kilometrų tokiu žiemos keliu, pasiekėme miestelį Praust, kur mum buvo skirta nakvoti. Majeris tenai jau buvo automobiliu nuvažiavęs, – jis jau laukė mūsų kolonos. Per patikrinimą kiti ėmė virsti iš nuovargio žemėn. Aš buvau pirmųjų nuvirtėlių tarpe. Šešiolikos žmonių mūsų kolonoje per tą dieną jau pritrūko: juos pakeliui nudėjo esesininkai.

Mum nakvynei buvo skirtas aplūžęs trobesys, kuriame seniau gyveno anglai, karo belaisviai. Dabar jisai buvo be langų ir, žinoma, nekūrentas. Vietos jame buvo labai maža. Susidarė tokia kamšatis, kad ir be pečių pasidarė nebešalta... Kaliniai nugriuvo kas kur galėjo. Kas – ant narų, kas – po narais, kas – koridoriuje, kuriame iš ryto pasiliko gulėti jau keletas lavonų. Valgio – jokio. Niekas nieko niekam nedavė. Maitinkis kaip nori, nors medinės klumpės padą graužk. Privačia iniciatyva buvo suorganizuota poris kubilėlių kavos, bet jos teko tiktai nedaugeliui. Kitiem liko tiktai oras, ir tas pats – smarkiai dvokiantis. Iš ryto – tas pat. Nė duonos gabalėlio. Nė kavos gurkšnio. Nieko. Ničnieko. Mano abchazas Ilja, apsižergęs mano maišą, pasiraitęs rankoves, mušasi su atakuojančia jį minia, – norinčiųjų maišą nešti atsirado tokia daugybė! Abchazas Ilja rėkia, jis nešiąs vienas ir jokiam kitam velniui nešti neduosiąs...

Antra kelionės diena – tokia pat kaip pirmoji, tik kelias keliais kilometrais trumpesnis. Pakelyje nušautų liko jau daugiau dvidešimties. Beeinant taip pat sutemo. Per užpustytus kelius pasiklydome. Prisidėjo dar šešetas kilometrų, per sniegą, per laukus. Nakvynė daržinėj, kurioje buvo šiek tiek šiaudų. Šalčio apie dvidešimt laipsnių. Kavos vėl tiktai vienas kitas gurkšnelį tegavo, visi kiti – tiktai špygą nemarinuotą ir lazdą per šonus. Susiglaudžiau daržinėj su draugu ant grindų palei šiaudus ir dūsauju it šuva mėnesienoje. Šalta, po velnių! Dantis ant danties nepataiko. Tuo tarpu kažkuriam padūkėliui, gulėjusiam aukštai, viduriai sugedo. Ir štai – lep-lep-lep – jo nelaimės vaisius sudribo ant mano su draugu galvų...

Pakarti judošių vertėtų už tokį darbą, bet kur tu jį naktį surasi! Verskis kaip išmanai, – laižykis, kad nori!

Iš ryto vėl – maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.

Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.

LIV. Pokylis ant bulvių

Žukovo bažnytkaimyje mus sugrūdo į didžiulę daržinę, kurioje šiaudų buvo tiktai katinui nusišnypšt. Pirmieji sulindę į daržinę susikorė ant tų šiaudų ir iš stogo išplėštais pagaliais mostaguoja kitiem kaliniam: atseit, nebelipkite, ir mums patiem vietos mažoka. Visi kiti liko ant pliko laito, – kiauroj daržinėj, penkiolikos laipsnių šaltyje, neturėdami ko nei pasiklot, nei užsiklot. Pagaliau ir vietos atsigult visiem nelabai tebuvo. Reikėjo vieniem ant kitų lipti ir tuo būdu šildytis.

Atėjus vakarui, draugai katorgininkėliai pradėjo mūsų maišus piaustyti. Va, taip gražiai prapiauna maišą ir dar gražiau ištempia jo turinį. Vienas bandė ginti savo maišelį, – tai jam ir ranką iki kaulo prapiovė. Taip ir buvo: piauna ir tempia. Gyventi pasidarė kažkaip visiškai nebeįdomu. Taip jau neįdomu, kad nėr kur dėtis. Kas gi, po velnių, toliau dar bus?

Tuo tarpu vienam iš mūsų pasisekė susipažinti su dviem kaliniais vokiečiais, žaliakampių kriminalistų lyderiais. Pasirodo, daržinėje jie buvo susiradę ir su esesininkų pagalba okupavę pačią geriausią vietą. Po ilgų derybų ir gero užmokesnio jie sutiko ir mus priimti į savo kompaniją.

Jų okupuotoji vieta buvo bulvių rūsys, susidedąs iš trijų skyrių. Centriniame skyriuje vieta buvo visų geriausia, – bulvių buvo per metrą nuo lubų. Kiti skyriai buvo prastesni, – ir bulvių buvo tenai mažiau, – gulėti ne taip šilta. Bet vis dėlto tai buvo tikras rojus palyginti su likusia daržine.

Centriniam skyriuje jau gyveno žaliakampių, mūsų kolonos kriminalistų, lyderis Francas su savo padėjėju, vienas lenkas – pirmojo bloko blokavas, pirmos rūšies latras ir krematorijaus kapas, vokietis-kriminalistas. Į šią tokią garbingą kompaniją patekau ir aš su draugu. Gretimoje patalpoje ant bulvių buvo kitų tarpe apsigyveną ir du lenku, Vlodekas ir Vladekas, du senu katorgininku, suspėjusiu visiškai subanditėti. Jie savo globon buvo pasiėmę įžymų Varšuvos universiteto profesorių Roskį.

Prof. Roskis lagerin pateko už tai, kad nenorėjo sudaryti lenkų ministerių kabineto, dirbančio pagal gestapo švilpynę. Jis buvo senas mūsų pažįstamas, – geros širdies garbingas žmogus ir geras nelaimės draugas. Lageryje jį visi pažinojo. Jis, kaip ir kiti varšuviečiai, buvo labai kalbus ir, kaip daugumas profesorių, – gerokai naivus. Todėl jis visuomet žinodavo labai daug naujienų. Šiuo atžvilgiu su juo konkuruoti tegalėdavo tiktai vienas varšuvietis, senas kapitonas Ostki. Bet jiedu nekonkuruodavo. Jiedu vieningai visokias žinias pasakodavo. Jų skelbiamos naujienos todėl ir buvo vadinamos Ostro agentūros žiniomis. Jiedu buvo gabiausi lageryje gandonešiai. Išgirdai lageryje kokią žinią, pirmoj eilėj patikrink, ar tai nėra tiktai iš agentūros Ostro. Jei žinia iš šios agentūros – atidėk į šalį: vis tiek bus devintas vanduo nuo kisieliaus.

Ostro agentūros šefas prof. Roskis Vlodeką ir Vladeką pirmą kartą pamatė tiktai šioje daržinėje. Jis nieku būdu negalėjo suprasti, kodėl jiedu staiga pasiėmė jį globoti. Netrukus tačiau reikalas paaiškėjo.