Vieną vakarą – tame rūsyje mes gyvenome kelias paras, – jiedu, besirūpindami profesoriui patalpos pagerinimu, nudžiovė vienam mūsiškių kelionės maišą su rūkalais ir kelionės produktais! Daryti pas juos kratą buvo neįmanoma, – lipo su peiliais viršun. Teko tiktai susitaikyti su likimu.

Banditų šefas Francas buvo ne toks. Jisai, sužinojęs, kad daržinėje mum supiaustė kelionės maišus ir daiktus išplėšė, tučtuojau atėjo mum į pagalbą. Tučtuojau pasiuntė kelis savo agentus į daržinę mūsų daiktų ieškoti. Perkūnas juos žino, kaip jie tamsoje tūkstantinėje minioje, tokioje spūstyje, veikė, bet štai netrukus atvedė vieną nusikaltėlį, kitą...

Kvotą veda savarankiškai Francas, – jis buvo rūsio viešpats. Savo nuožiūra įkerta 20 ar 30 lazdų. Žiūrėk, dalį mūsų daiktų jis jau ir surado! Tai – talentas, kad jį kur velniai!

Bet Vlodeko su Vladeku Francas nelietė, – jie dirbo iš vieno.

Francas, sėdėdamas rūsyje, sugebėjo stačiai stebuklus daryti. Suorganizavo jis mum duonos, kavos, virtų bulvių, porą kartų sočiai geros šiltos sriubos! Mūsų padėtyje tai buvo daugiau negu stebuklas!

Francas dirbo iš vieno su vienu esesininku vokiečiu, kurį jis vadindavo savo svainiu. Baisiai galingas atrodė tasai Francas, svainį esesininką turėdamas! Mes prieš jį pasijutome esą nykštukai. Taip baisu buvo, kad jis mus iš rūsio neišmestų. Reikėjo išrasti kas nors, kad ir mes Francui galėtume imponuoti. Jis turėjo esesininką svainį, mum reikėjo rasti esesininką – dar svarbesnę giminę. Pats likimas mum atėjo į pagalbą. Vienam iš mūsų pavyko susipažinti su vienu esesininku, gana įdomiu egzemplioriumi.