Mūsų lietuviškasai blokas 1944 metais gaudavo palyginti daug siuntinių. Mum buvo prisiųsta iš namų įvairių daiktų – skalbinių, puloverių, batų, drabužių, rūkalų, įvairaus maisto atsargų, – visa tai labai gaila buvo palikti. Nežinia gi, kur iškeliausi, kur kokią nakvynėlę gausi! Juo labiau, kad valdžia įsakė ruoštis kelionėn, pasiimti skalbinių pamainą ir antklodes, kas kokias turi.

Kadangi buvo gili žiema, nutarėm pasidirbdinti rogutes, – vešim savo lobį, kas ką turim! Ką gi žinai, – gal Lietuvoje per karo veiksmus supleškėjo visa, ką turėjai, – gal tenai gi nieko neberasi?

Pasidirbdinom rogutes. Kas – vienas, savo rizika. Kas – po du, po tris susidėję. Padarėme repeticiją, kaip vešimės. Visa ėjo kuo puikiausiai. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kiti blokai, – prisidirbdino rogučių. Valdžia matė mūsų darbą, bet niekas nebeklausė, nei iš kur mes ėmėm medžiagą, nei kaip ir kur pasidirbdinome. Visa buvo dabar ir valdžiai vis tiek pat.

Raudonoji armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai buvo sugrąžintos pėsčios į Štuthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, – ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį.

Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Štuthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis – Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja.

Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra!

Pesimistai ir skeptikai triumfuoja:

– O ką, – ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegsi

Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvaidžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą.

LIII. Sudieu, sudieu, Dievų miškeli!

1945 metų sausio 24 dieną visiem kaliniam buvo pranešta: būti pasirengusiem kelionei. Rytoj ketvirtą valandą ryto išvykstam.

Puiku! Vadinas, bent čia vietoj nečirškins ir nešaudys!

Kas tokią pasiutusią naktį bemiegos! Visi tamulinėja it girti tarakonai: kas ryšulius graibo, kas aplink pirtį tursinėja.

Ketvirtą valandą ryto mes jau visi su rogutėmis išsirikiavę. Aš buvau vienas. Turėjau du maišioku lobio ir vieną didžiulę antklodę.

Pažįstamas esesininkas, pažiūrėjęs į mano lobį, kraipo galvą:

– Ich sehe schwarz, – atseit, tavo lobio ateitis juoda, verčiau mesk čia pat jį po velnių į patvorį!

Visas lageris buvo padalytas į aštuonias maršo kolonas. Kiekvienai kolonai buvo duotas vadas – SS feldfebelis, būrys sargybinių ir atskira komandėlė su šunimis. Daugumas sargybinių ir šunes buvo specialiai iš Gdansko atgabenti, atseit, net ir šunes – ir tie mums nebepažįstami.

– Ė-ė, čia kažkas jau nebelabai gerai dvokia!

Lageryje pasiliko tiktai žydai, sunkūs ligonys,

negalėję paeiti, ir pasiryžėliai simuliantai, turėję kažkokių neaiškių ateities planų.

– Supleškėsite kaip blakės, – liūdnai lingavome jiem.

– Et, pažiūrėsime dar, kas greičiau! – atsakinėjo jie ir ieškojo vietelės, kur tamsiau pasislėpti.

Mūsų kolona gavo žygiuoti pirmoji. Ji turėjo apie 1.600 vyrų kalinių. Jos sudėtin, be mūsų mažyčio bloko, įėjo dar kitu du mažu bloku ir didelė dalis ligonių. Šiuos pastaruosius, kurie tik galėjo paeiti, vidunaktį prikėlė iš lovų, davė jiem apsivilkti dvi pori skalbinių, paprastą menkutį kalinišką be pamušalo apsivilkimą, tokį pat apsiaustėlį, visiškai panašų į ligoninės chalatą. Davė jiem po vieną menkutę antklodėlę, skardinį emaliuotą dubenėlį, šaukštą, medines klumpes, ir visas jų lobis buvo tokis. Daugelis neturėjo jokių kojinių, – vidužiemį į sniegą išėjo basnirčiomis.

Kiekvienam kaliniui buvo išduota duonos ir margarino porcija dviem dienom, tačiau daugumas visa tai suvalgė čia pat vietoje iš karto, – lengviau nešti būsią...

Išžygiuojančias kolonas išlydėjo tasai avinėlis kapitonas Cetė. Majeris stovėjo raudonuose rūmuos prie lango ir šnapsą lakė. Lageryje jisai nesirodė, – matyt, bijojo, kad kaliniai jo kartais per klaidą vietoj skarmalo nesuplėšytų.

Išjudėjo mūsų kolona... Sudieu, sudieu, Dievų miškeli! Vis dėlto gražiai buvo prisikeikta tavo nesvetingame pavėsyje!

Iki gelžkeliuko nebuvo nė kilometro, – tiek tiktai ir užteko mūsų rogučių!

Traukinėlyje buvo keli keleiviniai vagonėliai važiuojančiai vokiškai publikai ir esesininkam palydovam. Kaliniam gi – keli prekiniai vagonėliai ir kelios platformos, – ir viskas. Pusantro tūkstančio žmonių čia turi sutilpti! Kamšatis, spūstis – baisiausia. Apie rogučių sutalpinimą ir kalbos nebegali būti, – žmonės vienas ant kito lipa, kitas ant kito kaba, vienas spaudžia, kitas rėkia, trečias kišenes krausto... Iš mūsų kolonos koks šimtas žmonių nebetilpo, – vėliau buvo prijungti prie kitų kolonų.

Šitokiame keliais sluoksniais prigrūstame traukinėlyje važiavome aštuoniolika kilometrų – iki Vyslos.

Pakeliui vaizdai gana jaudiną. Pilni takai takeliai vokiečių. Kas – važiuotas, kas – pėsčias. Kas – skurdų vaikišką vežimėlį tempia, prisikrovęs lobio, kas – rogutes, o kas visą savo mantą velka prisirišęs prie dviračio. Kliši seniai, moterys su mažais vaikais. Visi traukia į Gdanską, į Gdanską – tą išganymo vietą...

– Heil Hitler! – mojuoja ranka linksmesni katorgininkai aplenkiamiem vokiečių bėgliam, – mes vis dėlto važiuoti važiuojame, o jūs, grynosios veislės veislininkai, pėsti kulniuojate!

Neprivažiuojant prie Vyslos, plentas per kelis kilometrus užsikimšęs. Pilnas vežimų ir pėsčiųjų. Vysla plati tokia, pasipūtusi. Garinis keltas – nors ir didelis, ir pajėgus, bet jis vienas su tokia žmonių ir arklių mase nepajėgia susidoroti.

Per porą kilometrų nuo Vyslos ir mus iškraustė iš traukinėlio. Nuvirtau iš platformos į pusnį iki juostos.

Kurgi, po velnių, nunešiu aš tuos du savo maišiokus!

Paskubomis traukiu iš maišų daiktus ir mėtau į sniegą. Žiūriu, – ir kiti tą pat daro. Kitas net visą lagaminą nusibloškia. Tiktai keli, perkūnas juos žino kaip sugebėję ir rogutes atsitempti, paskubomis riša savo mantą prie rogučių.

Man bemėtant daiktus, staiga šalia manęs atsiranda vienas toks storas juodas kalinys, abchazas, iš Kaukazo, iš Suchumio, vardu Ilja, su tuščiu lagaminu, pakelėje nudžiautu. Raumeningas, tvirtas kaip mulas.

– Duša moj, – mano dūšele, – juokias jis man, – nebūk kvailas, daiktų nemėtyk, prisireiks. Duokš, aš tau panešiu. Tu man už tai pakelyje valgyti duosi.

Valgyti atsargos turėjau. Sausainių, duonos, lašinių. Rūkalų. Mielu noru užverčiau vieną maišą abchazui, – vis tiek pats nepanešiu! Likęs su vienu maišu, pūškuoju per pusnis it garvežimis.

O! Mum davė atskirą keltą!

– Heil Hitler! – mojuoja katorgininkai pasiliekantiem ant kranto vokiečiam, laukiantiem nesulaukiantiem savo eilės.

– Nors kartą vis dėlto geriau būti ne grynos veislės padaru!

Ant kelto šalia manęs atsirado sudžiūvęs toks kalinys, imeretinas, iš Kaukazo, iš Soči, vardu Aleksandras.

– Jei duosi valgyti, duok, – sako jis man, – aš tau ir antrą maišą panešiu!

– Duosiu! Imk, susimildamas! – aš vis tiek nešti jėgų neturiu!

Žiūriu, – ir kiti, turėję maisto atsargų, apsirūpina nešikais...

Nusiritę nuo kelto, pakrikome po visą kalinių minią. Mūsų blokas iširo. Mes tapome vėl eiliniai katorgininkai, – tokie pat, kaip ir visi kiti.

Plentais ir vieškeliais mum eiti negalima, – visa tai rezervuota kariuomenės ir vokiečių bėglių reikalam. Mus varo šunkeliais, – užpustytais, sniego užverstais. Pusnys ir pusnys. Sniego dažnai iki juostos. Sargybinių ir šunų apstotus varo mus smarkiais žingsniais. Eiti baisiai sunku. Vis reikia laikytis krūvoj, atsiliekantiem nuolat reikia per sniegą bėgti. O krūvoje eiti taip pat neįmanoma, – vargiai gyvi kaliniai eidami svyruoja, kits kitą stumdo, kits kitam ant kulnų lipa...

Mūsų kolonos viršininkas SS feldfebelis Bratkė [Bratke] bliauna it pasiutęs bulius ir nuolat į orą iš revolverio šaudo. Nusipenėjęs tas Bratkė toksai, keturių dešimčių penkių metų vyras, su žema kakta ir plačiais žandais, iš prigimimo – policininkas. Fizinės jėgos – milžiniškos. Žygiuoti jis gali kaip lokomotyvas. Todėl ir kitus taip varo. Penkias minutes pasilsėti jis duoda tiktai po dviejų valandų kelionės, ir vėl – toliau ir toliau. Po penkių tokio padūkusio maršo valandų, jau pavakary, pusvalandis poilsio. Kas turi maisto atsargos, bando užkandžiauti; kas neturi, penkis pirštus čiulpia. Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtai mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Po pertraukos – vėl tas pat pasiutimas. Gena kaip gyvulius į skerdyklą. Net palydovai esesininkai keikias. Ir jie, drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius, šlepsi.

Sutemo. Visiškai tamsu pasidarė. Patekome į tuščią plentą. Eiti lengviau, bet taip sunku laikytis ant kojų, – baisiai slidu. Ir taip šalta, šalta. Per daug mes jau pavargę, kad ir ėjimas sušildyti galėtų. Pradėjo pliaukšėti palydovų revolveriai. Čia – pykšt, čia – pykšt: pribaigia pavargėlius, nebegalinčius toliau eiti.

– Na, ir velniai! – dairaisi žmogus, ar koks revolveris į tave dar netaiko...

Staiga šalia manęs atsiranda vienas esesininkas. Prakalba lietuviškai.

– Nagi, – sakau, – iš kur lietuviškai moki?

Esesininkas suminėjo visus koliojimos žodžius, kuriuos tiktai mokėjo. Jis esąs lietuvis nuo Kybartų. Šaltkalvis Šešelga. Prieš trejus metus jį Kybartuose pagavę vokiečiai esesininkai ir išvežę į darbus Vokietijoje. Jis iš darbo bėgęs, jį pagavę ir pasodinę į kalėjimą. Išlaikę tenai šešis mėnesius, o iš kalėjimo atvarę stačiai į SS kareivines, apmovę SS uniforma ir padarę esesininku. Visą laiką jis plūkęsis aplink Gdanską, o dabar jį atvarę į lagerį kaliniam lydėti.

– Ar tau nedraudžiama gi su kaliniais kalbėti?

– Žinoma, draudžiama. Bet dabar tamsu. Tie šunes nemato.

– Bet kad jau perdaug atvirai tu su manim kalbi... Nebijai?

– Žinau, kas tamsta esi... Pažįstu iš raštų...

Šešelga jau buvo pakeliui susipažinęs ir su kitais lietuviais, mūsų bloko nariais.

Tiktai apie dešimtą valandą vakare, nuėję daugiau keturių dešimčių kilometrų tokiu žiemos keliu, pasiekėme miestelį Praust, kur mum buvo skirta nakvoti. Majeris tenai jau buvo automobiliu nuvažiavęs, – jis jau laukė mūsų kolonos. Per patikrinimą kiti ėmė virsti iš nuovargio žemėn. Aš buvau pirmųjų nuvirtėlių tarpe. Šešiolikos žmonių mūsų kolonoje per tą dieną jau pritrūko: juos pakeliui nudėjo esesininkai.

Mum nakvynei buvo skirtas aplūžęs trobesys, kuriame seniau gyveno anglai, karo belaisviai. Dabar jisai buvo be langų ir, žinoma, nekūrentas. Vietos jame buvo labai maža. Susidarė tokia kamšatis, kad ir be pečių pasidarė nebešalta... Kaliniai nugriuvo kas kur galėjo. Kas – ant narų, kas – po narais, kas – koridoriuje, kuriame iš ryto pasiliko gulėti jau keletas lavonų. Valgio – jokio. Niekas nieko niekam nedavė. Maitinkis kaip nori, nors medinės klumpės padą graužk. Privačia iniciatyva buvo suorganizuota poris kubilėlių kavos, bet jos teko tiktai nedaugeliui. Kitiem liko tiktai oras, ir tas pats – smarkiai dvokiantis. Iš ryto – tas pat. Nė duonos gabalėlio. Nė kavos gurkšnio. Nieko. Ničnieko. Mano abchazas Ilja, apsižergęs mano maišą, pasiraitęs rankoves, mušasi su atakuojančia jį minia, – norinčiųjų maišą nešti atsirado tokia daugybė! Abchazas Ilja rėkia, jis nešiąs vienas ir jokiam kitam velniui nešti neduosiąs...

Antra kelionės diena – tokia pat kaip pirmoji, tik kelias keliais kilometrais trumpesnis. Pakelyje nušautų liko jau daugiau dvidešimties. Beeinant taip pat sutemo. Per užpustytus kelius pasiklydome. Prisidėjo dar šešetas kilometrų, per sniegą, per laukus. Nakvynė daržinėj, kurioje buvo šiek tiek šiaudų. Šalčio apie dvidešimt laipsnių. Kavos vėl tiktai vienas kitas gurkšnelį tegavo, visi kiti – tiktai špygą nemarinuotą ir lazdą per šonus. Susiglaudžiau daržinėj su draugu ant grindų palei šiaudus ir dūsauju it šuva mėnesienoje. Šalta, po velnių! Dantis ant danties nepataiko. Tuo tarpu kažkuriam padūkėliui, gulėjusiam aukštai, viduriai sugedo. Ir štai – lep-lep-lep – jo nelaimės vaisius sudribo ant mano su draugu galvų...

Pakarti judošių vertėtų už tokį darbą, bet kur tu jį naktį surasi! Verskis kaip išmanai, – laižykis, kad nori!

Iš ryto vėl – maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.

Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.

LIV. Pokylis ant bulvių

Žukovo bažnytkaimyje mus sugrūdo į didžiulę daržinę, kurioje šiaudų buvo tiktai katinui nusišnypšt. Pirmieji sulindę į daržinę susikorė ant tų šiaudų ir iš stogo išplėštais pagaliais mostaguoja kitiem kaliniam: atseit, nebelipkite, ir mums patiem vietos mažoka. Visi kiti liko ant pliko laito, – kiauroj daržinėj, penkiolikos laipsnių šaltyje, neturėdami ko nei pasiklot, nei užsiklot. Pagaliau ir vietos atsigult visiem nelabai tebuvo. Reikėjo vieniem ant kitų lipti ir tuo būdu šildytis.

Atėjus vakarui, draugai katorgininkėliai pradėjo mūsų maišus piaustyti. Va, taip gražiai prapiauna maišą ir dar gražiau ištempia jo turinį. Vienas bandė ginti savo maišelį, – tai jam ir ranką iki kaulo prapiovė. Taip ir buvo: piauna ir tempia. Gyventi pasidarė kažkaip visiškai nebeįdomu. Taip jau neįdomu, kad nėr kur dėtis. Kas gi, po velnių, toliau dar bus?

Tuo tarpu vienam iš mūsų pasisekė susipažinti su dviem kaliniais vokiečiais, žaliakampių kriminalistų lyderiais. Pasirodo, daržinėje jie buvo susiradę ir su esesininkų pagalba okupavę pačią geriausią vietą. Po ilgų derybų ir gero užmokesnio jie sutiko ir mus priimti į savo kompaniją.

Jų okupuotoji vieta buvo bulvių rūsys, susidedąs iš trijų skyrių. Centriniame skyriuje vieta buvo visų geriausia, – bulvių buvo per metrą nuo lubų. Kiti skyriai buvo prastesni, – ir bulvių buvo tenai mažiau, – gulėti ne taip šilta. Bet vis dėlto tai buvo tikras rojus palyginti su likusia daržine.

Centriniam skyriuje jau gyveno žaliakampių, mūsų kolonos kriminalistų, lyderis Francas su savo padėjėju, vienas lenkas – pirmojo bloko blokavas, pirmos rūšies latras ir krematorijaus kapas, vokietis-kriminalistas. Į šią tokią garbingą kompaniją patekau ir aš su draugu. Gretimoje patalpoje ant bulvių buvo kitų tarpe apsigyveną ir du lenku, Vlodekas ir Vladekas, du senu katorgininku, suspėjusiu visiškai subanditėti. Jie savo globon buvo pasiėmę įžymų Varšuvos universiteto profesorių Roskį.

Prof. Roskis lagerin pateko už tai, kad nenorėjo sudaryti lenkų ministerių kabineto, dirbančio pagal gestapo švilpynę. Jis buvo senas mūsų pažįstamas, – geros širdies garbingas žmogus ir geras nelaimės draugas. Lageryje jį visi pažinojo. Jis, kaip ir kiti varšuviečiai, buvo labai kalbus ir, kaip daugumas profesorių, – gerokai naivus. Todėl jis visuomet žinodavo labai daug naujienų. Šiuo atžvilgiu su juo konkuruoti tegalėdavo tiktai vienas varšuvietis, senas kapitonas Ostki. Bet jiedu nekonkuruodavo. Jiedu vieningai visokias žinias pasakodavo. Jų skelbiamos naujienos todėl ir buvo vadinamos Ostro agentūros žiniomis. Jiedu buvo gabiausi lageryje gandonešiai. Išgirdai lageryje kokią žinią, pirmoj eilėj patikrink, ar tai nėra tiktai iš agentūros Ostro. Jei žinia iš šios agentūros – atidėk į šalį: vis tiek bus devintas vanduo nuo kisieliaus.

Ostro agentūros šefas prof. Roskis Vlodeką ir Vladeką pirmą kartą pamatė tiktai šioje daržinėje. Jis nieku būdu negalėjo suprasti, kodėl jiedu staiga pasiėmė jį globoti. Netrukus tačiau reikalas paaiškėjo.

Vieną vakarą – tame rūsyje mes gyvenome kelias paras, – jiedu, besirūpindami profesoriui patalpos pagerinimu, nudžiovė vienam mūsiškių kelionės maišą su rūkalais ir kelionės produktais! Daryti pas juos kratą buvo neįmanoma, – lipo su peiliais viršun. Teko tiktai susitaikyti su likimu.

Banditų šefas Francas buvo ne toks. Jisai, sužinojęs, kad daržinėje mum supiaustė kelionės maišus ir daiktus išplėšė, tučtuojau atėjo mum į pagalbą. Tučtuojau pasiuntė kelis savo agentus į daržinę mūsų daiktų ieškoti. Perkūnas juos žino, kaip jie tamsoje tūkstantinėje minioje, tokioje spūstyje, veikė, bet štai netrukus atvedė vieną nusikaltėlį, kitą...

Kvotą veda savarankiškai Francas, – jis buvo rūsio viešpats. Savo nuožiūra įkerta 20 ar 30 lazdų. Žiūrėk, dalį mūsų daiktų jis jau ir surado! Tai – talentas, kad jį kur velniai!

Bet Vlodeko su Vladeku Francas nelietė, – jie dirbo iš vieno.

Francas, sėdėdamas rūsyje, sugebėjo stačiai stebuklus daryti. Suorganizavo jis mum duonos, kavos, virtų bulvių, porą kartų sočiai geros šiltos sriubos! Mūsų padėtyje tai buvo daugiau negu stebuklas!

Francas dirbo iš vieno su vienu esesininku vokiečiu, kurį jis vadindavo savo svainiu. Baisiai galingas atrodė tasai Francas, svainį esesininką turėdamas! Mes prieš jį pasijutome esą nykštukai. Taip baisu buvo, kad jis mus iš rūsio neišmestų. Reikėjo išrasti kas nors, kad ir mes Francui galėtume imponuoti. Jis turėjo esesininką svainį, mum reikėjo rasti esesininką – dar svarbesnę giminę. Pats likimas mum atėjo į pagalbą. Vienam iš mūsų pavyko susipažinti su vienu esesininku, gana įdomiu egzemplioriumi.

Jis buvo filosofijos daktaras, baigęs Berlyno universitetą. Jis buvo vermachto leitenantas, bet dėl kažkokių drausmės prasižengimų buvo nužemintas į kareivius ir išgrūstas į SS eiles. Su juo mūsiškis susitarė, kad jiedu pasiskelbsią esą artimi draugai, čia netikėtai susitikę tiktai.

Tas esesininkas, filosofijos daktaras, atlindęs į mūsų rūsį, taip keikia nacių valdžią, tokius anekdotus pasakoja apie Hitlerį, kad nors dviguba juosta juoskis pilvą!

Kai tiktai Francas ima didžiuotis savo svainiu esesininku, mūsiškis jam tuojau atsikerta:

– Kas tavo tas svainis, – šiukšlė! Mano – tai bent esesininkas. Senas draugas, filosofijos daktaras, – girdėjai, kaip jis Hitlerį keikia?

Prieš šį argumentą Francas buvo bejėgis. Turėjo nusileisti. Mūsų padėtis rūsyje per vieną valandą sustiprėjo. Francas pradėjo mus ne tik gerbti, bet truputį mūsų ir prisibijoti. Užtat mum maistą su savo esesininku svainiu organizavo dar rūpestingiau.

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti net moterys kašubės, atnešdamos sriubą, – su jomis buvo galima visiškai laisvai kalbėtis, niekas nekontroliavo, – tai buvo jau velniai žino kas! Kaliniam taip griežtai draudžiama net kokį žodį pašaliniam žmonėm pasakyti, o čia – laisvai į rūsį ateina pašaliniai žmonės – net moterys! Tai vėl buvo grynas Franco organizacinių gabumų nuopelnas.

Vieną kartą tačiau ir tą patį Francą nuorganizavo. Jis buvo susiorganizavęs keletą plėčkių samagono, kelis tenai litrus. Atėjo pas jį rūsin į svečius svainis esesininkas ir garsus banditas Kostekas su savo padėjėju – adjutantu, – jiedu gyveno kitame daržinės gale ir organizavimo darbą varė savarankiškai, su Francu nesidėjo.