Vieną vakarą – tame rūsyje mes gyvenome kelias paras, – jiedu, besirūpindami profesoriui patalpos pagerinimu, nudžiovė vienam mūsiškių kelionės maišą su rūkalais ir kelionės produktais! Daryti pas juos kratą buvo neįmanoma, – lipo su peiliais viršun. Teko tiktai susitaikyti su likimu.

Banditų šefas Francas buvo ne toks. Jisai, sužinojęs, kad daržinėje mum supiaustė kelionės maišus ir daiktus išplėšė, tučtuojau atėjo mum į pagalbą. Tučtuojau pasiuntė kelis savo agentus į daržinę mūsų daiktų ieškoti. Perkūnas juos žino, kaip jie tamsoje tūkstantinėje minioje, tokioje spūstyje, veikė, bet štai netrukus atvedė vieną nusikaltėlį, kitą...

Kvotą veda savarankiškai Francas, – jis buvo rūsio viešpats. Savo nuožiūra įkerta 20 ar 30 lazdų. Žiūrėk, dalį mūsų daiktų jis jau ir surado! Tai – talentas, kad jį kur velniai!

Bet Vlodeko su Vladeku Francas nelietė, – jie dirbo iš vieno.

Francas, sėdėdamas rūsyje, sugebėjo stačiai stebuklus daryti. Suorganizavo jis mum duonos, kavos, virtų bulvių, porą kartų sočiai geros šiltos sriubos! Mūsų padėtyje tai buvo daugiau negu stebuklas!

Francas dirbo iš vieno su vienu esesininku vokiečiu, kurį jis vadindavo savo svainiu. Baisiai galingas atrodė tasai Francas, svainį esesininką turėdamas! Mes prieš jį pasijutome esą nykštukai. Taip baisu buvo, kad jis mus iš rūsio neišmestų. Reikėjo išrasti kas nors, kad ir mes Francui galėtume imponuoti. Jis turėjo esesininką svainį, mum reikėjo rasti esesininką – dar svarbesnę giminę. Pats likimas mum atėjo į pagalbą. Vienam iš mūsų pavyko susipažinti su vienu esesininku, gana įdomiu egzemplioriumi.

Jis buvo filosofijos daktaras, baigęs Berlyno universitetą. Jis buvo vermachto leitenantas, bet dėl kažkokių drausmės prasižengimų buvo nužemintas į kareivius ir išgrūstas į SS eiles. Su juo mūsiškis susitarė, kad jiedu pasiskelbsią esą artimi draugai, čia netikėtai susitikę tiktai.

Tas esesininkas, filosofijos daktaras, atlindęs į mūsų rūsį, taip keikia nacių valdžią, tokius anekdotus pasakoja apie Hitlerį, kad nors dviguba juosta juoskis pilvą!

Kai tiktai Francas ima didžiuotis savo svainiu esesininku, mūsiškis jam tuojau atsikerta:

– Kas tavo tas svainis, – šiukšlė! Mano – tai bent esesininkas. Senas draugas, filosofijos daktaras, – girdėjai, kaip jis Hitlerį keikia?

Prieš šį argumentą Francas buvo bejėgis. Turėjo nusileisti. Mūsų padėtis rūsyje per vieną valandą sustiprėjo. Francas pradėjo mus ne tik gerbti, bet truputį mūsų ir prisibijoti. Užtat mum maistą su savo esesininku svainiu organizavo dar rūpestingiau.

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti net moterys kašubės, atnešdamos sriubą, – su jomis buvo galima visiškai laisvai kalbėtis, niekas nekontroliavo, – tai buvo jau velniai žino kas! Kaliniam taip griežtai draudžiama net kokį žodį pašaliniam žmonėm pasakyti, o čia – laisvai į rūsį ateina pašaliniai žmonės – net moterys! Tai vėl buvo grynas Franco organizacinių gabumų nuopelnas.

Vieną kartą tačiau ir tą patį Francą nuorganizavo. Jis buvo susiorganizavęs keletą plėčkių samagono, kelis tenai litrus. Atėjo pas jį rūsin į svečius svainis esesininkas ir garsus banditas Kostekas su savo padėjėju – adjutantu, – jiedu gyveno kitame daržinės gale ir organizavimo darbą varė savarankiškai, su Francu nesidėjo.