Jis buvo filosofijos daktaras, baigęs Berlyno universitetą. Jis buvo vermachto leitenantas, bet dėl kažkokių drausmės prasižengimų buvo nužemintas į kareivius ir išgrūstas į SS eiles. Su juo mūsiškis susitarė, kad jiedu pasiskelbsią esą artimi draugai, čia netikėtai susitikę tiktai.

Tas esesininkas, filosofijos daktaras, atlindęs į mūsų rūsį, taip keikia nacių valdžią, tokius anekdotus pasakoja apie Hitlerį, kad nors dviguba juosta juoskis pilvą!

Kai tiktai Francas ima didžiuotis savo svainiu esesininku, mūsiškis jam tuojau atsikerta:

– Kas tavo tas svainis, – šiukšlė! Mano – tai bent esesininkas. Senas draugas, filosofijos daktaras, – girdėjai, kaip jis Hitlerį keikia?

Prieš šį argumentą Francas buvo bejėgis. Turėjo nusileisti. Mūsų padėtis rūsyje per vieną valandą sustiprėjo. Francas pradėjo mus ne tik gerbti, bet truputį mūsų ir prisibijoti. Užtat mum maistą su savo esesininku svainiu organizavo dar rūpestingiau.

Į mūsų rūsį ėmė ateidinėti net moterys kašubės, atnešdamos sriubą, – su jomis buvo galima visiškai laisvai kalbėtis, niekas nekontroliavo, – tai buvo jau velniai žino kas! Kaliniam taip griežtai draudžiama net kokį žodį pašaliniam žmonėm pasakyti, o čia – laisvai į rūsį ateina pašaliniai žmonės – net moterys! Tai vėl buvo grynas Franco organizacinių gabumų nuopelnas.

Vieną kartą tačiau ir tą patį Francą nuorganizavo. Jis buvo susiorganizavęs keletą plėčkių samagono, kelis tenai litrus. Atėjo pas jį rūsin į svečius svainis esesininkas ir garsus banditas Kostekas su savo padėjėju – adjutantu, – jiedu gyveno kitame daržinės gale ir organizavimo darbą varė savarankiškai, su Francu nesidėjo.

Šalia manęs prasidėjo banditiškos vaišės. Geria jie tą savo samagoną, vienas kitam per snukį užvažiuoja ir vėl geria. Geria, vemia ir vėl geria, – visa tai darosi čia pat vietoje, prie mano galvos. Pagaliau, visiškai nuvargę, sudrimba jie kur kas sėdėjo. Naktį dingo iš rūsio esesininkas svainis, o paryčiui – Kostekas su savo adjutantu. Tuo tarpu pabudęs krematorijaus kapas velniuojas, net bulvės šokinėja. Pažadintas Francas šnirpščia:

– Tylėk, krokodile, aš dar miego noriu!

– Ką, tylėk, – spiaudosi krematorijaus kapas, – žiūrėk, ką tie niekšai padarė! Va, va, žiūrėk!

Kapas rodo savo kelnes. Jos – skylėtos, supiaustytos. Jas naktį svečiai supiaustė ir išsinešė kišenes. Pačiam Francui supiaustytos ne tik kelnės, – supiaustytas ir švarkas! Tai bent svečiai! Francas tokių svečių dar nebuvo turėjęs. Francas dabar tariasi su krematorijaus kapu, kaip tam niekšui Kostekui atsilyginti reikės. Tuo tarpu rūsyje atsiranda ir Kostekas su savo adjutantu, abudu su dideliais peiliais rankose. Kostekas įsiutęs ne mažiau už Francą: jam šeimininkai pernakt nudžiovė puikų naują odinį apsiaustėlį!

Svečiai šturmuoja Francą, Francas – nepasiduoda. Peiliai taip ir blikčioja nuo bulvių iki lubų! Pagaliau muštynės aprimsta, žaizdos perrišamos, – svečiai ir šeimininkai sėdasi drauge – samagono likučių baigti. Vienas dar geria, kitas, į samagoną pažvelgęs, avansu vemia.

Tą pačią naktį šalutinėj patalpoj ant bulvių vyko taip pat didelė istorija. Prof. Roskio globėjai staiga vienas kitą ėmė smaugti. Vienas rėkia: Vladek! Kitas rėkia: Vlodek! Ostro agentūros šefas, laužydamas rankas, vaikšto aplinkui ir poteriauja:

– Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek!

Nežinia, kuris iš jiedviejų, Vlodekas ar Vladekas, ar abu sutartinai, staiga – kad smogs savo globotiniui į pilvą kojomis! Senelis nurieda ant bulvių vaitodamas. Niekas daugiau nebedrįsta prie Vladeko su Vlodeku prisiartinti. O jiedu – vienas kitą kad smaugia, kad smaugia! Ir ritinėjasi po bulves, nekreipdami į nieką dėmesio. Staiga vienas iš jų pakyla bėgti, nuversdamas vienintelę žvakę, taip pat Franco suorganizuotą, rūsyje degusią. Rūsys pasineria visiškoje tamsoje. Paskui vieną bėgantį dumia kitas, už gulinčiųjų patamsyje užkliūdamas, per galvas persirisdamas.

Kol surandame nuverstą žvakę, kol ją uždegame, vieton pastatome, Vladeko su Vlodeku ir pėdos ataušo. Viskas buvo tvarkoje, tiktai vienam iš mūsiškių trūko batų, kitam – apsiausto, trečiam – kelionės maišo. Visa tai Vladekas su Vlodeku nujojo. Jiedu į mūsų koloną jau nebesugrįžo.

Keliom valandom praslinkus po jų dingimo, dingo ir blokavas, gulėjęs šalia manęs. Jis nieko nepavogė. Po kelių dienų jis grįžo atgal į koloną. Sugrįžęs jis pasakojo: