Gyventi Franco globoje buvo lyg pono dievo užanty. Gerai tai gerai, bet vis dėlto pavojinga. Vis dėlto tas jo užantis buvo šiurkštokas. Francas – stebuklingas vyras, nėr žodžiui vietos. Bet kad gi jis, šėtonas, pats galėjo tave kiekvieną momentą užmušti, ar, mažų mažiausia, apiplėšti. Nesuprantama buvo, kodėl iki šiol jis tai nepadarė, – pasitenkino duokle iš Vlodeko su Vladeku? Juo labiau, kad mūsų autoritetas jo akyse visiškai nusmuko. Jo svainis esesininkas eina toliau, o mūsų „draugas“ Žukove liko.

Antra vertus, kokiu gi būdu Francas įsigijo tokį veiklos savarankiškumą? Jei jis galėjo to pasiekti, kodėl gi mes negalime? Kuo mes blogesni už jį? Apsvarstę šitą reikalą, ir mes nutarėm pradėti savarankišką veiklą. Tuo tikslu sudarėme bendrą fondą, sudėjome į jį, kas dar turėjo: maisto, rūkalų, pirštinių, drabužių.

Sudarę tokį fondą, siunčiame delegaciją pas kolonos vadą, bulių Bratkę. Delegacija jam aiškinę mus ir apvogė, ir maišus supiaustė, ir rankas iki kaulų prakiaurino. Aiškina jam delegacija tokius dalykus ir krauna jam ant stalo lietuviškos dešros ir gerai išrūkytos lietuviškos kiaulės gabalus.

– Hm... – sako bulius Bratkė, – o rūkalų ar neturite?

– Turim, pone vade, turim! – Bulius Bratkė gavo šimtą cigarečių.

Bulius Bratkė iš karto linksmu veršiu virsta.

– Hm... – sako jisai, – nuo šiol visi galite eiti krūvoj kolonos priešakyje, sudarę atskirą grupę, su kitais nesimaišydami. Nakvosite taip pat atskirai.

Veršis Bratkė savo žodį išlaikė, nors ir nuolat skatinamas.

Dabar prasidėjo mum visai kitoks gyvenimas. Visa kolona ir toliau nakvodavo paprastai daržinėse, o mes dažniausia mokyklose ant šiaudų. Kitos mokyklos buvo šaltos, bet kitas – ir pasikurdavome, ir batus su drabužiais pasidžiovindavome.