Didžiai nustebęs Francas kraipė galvą, kaip tai galėjo atsitikti, kad mes išsiverčiame be jo pagalbos – ir dar taip gerai įsitaisėme. Mum gi buvo dar geriau negu jis manė.

Mus lydėti ir mokyklose sergėti veršiu tapęs bulius Bratkė paskyrė lietuvį esesininką Šešelgą ir lenką esesininką – pabėgėlių vadovą. Su tokiais palydovais buvo galima iš mokyklos išeiti į miestelį maisto pasimedžioti. Veikiai tiem palydovam įkyrėjo mūsiškius lydėti po miestelius, – jie juos paleisdavo vienus nevaržomai vaikščioti. Juo labiau, kad jie patys nuolat savų reikalų turėjo.

Iš mūsų tarpo išrinkome keletą apsukresnių liežuvingesnių vyrukų, kurie ir eidavo į kaimą ar miestelį maisto elgetauti. Puikūs buvo tieji vyrukai, jie savo uždavinį meistriškai atlikdavo. Kas be ko, kartais, būdavo, jie kieno nors batus ar skalbinius miestelyje ir pragerdavo, bet labai greitai užmegzdavo ryšius su kašubėmis, kurios po valandos jau vilkdavo mum sriubos ir duonos. Prisigrūsdavo kašubių pilna mokykla, tik kokio nors aukštesnio SS pareigūno įsikišimas išvarydavo jas iš patalpų. Ryto metą kašubės atsisveikindavo su mumis ašarodamos, o su mūsų delegatais, elgetavimo specialistais, – net pasibučiuoti siekdavo, tik mes juos, žalčius, už skvernų tempdavome atgal, kad mūsų visų nekompromituotų, po velnių!

Baisiai mieli ir geri mum buvo kašubų žmonės. Ir suprantama!

Kiekviena jų šeima turėjo Štuthofe mažiausia po vieną žmogų, kitos – daug daugiau. Visos mūsų kolonos kašubai negalėjo matyti. Kiti jų giminės ėjo kitais keliais, kitose kolonose. Kiti buvo jau seniai nukankinti... Kašubai atjautė mūsų vargą, mes jiem tarytum jų artimuosius atstojome.

Viename kašubų miestelyje mum nakvynei paskyrė bažnytinę mokyklą, esančią vokiečio pastoriaus žinioje. Mus pamatęs, pastorius paskubomis pasigriebė vaikus ir pačią ir išdūmė lauk iš namų. Vargiai jį mūsų esesininkai pasivijo.

– Jūs iš galvos išsikraustėt! – šaukė mūsų esesininkam susijaudinęs pastorius, – keturios dešimtys katorgininkų ir tik du sargybiniai! Jie gi naktį mus visus išpiaus!

Vargiai esesininkai pastoriui išaiškino, kad mes nesame banditai ir žmonių nepiauname.

– Va, – sako esesininkai pastoriui, – mes gi be ginklų vaikštome. Ginklus ir katorgininkus palikome mokykloje...

Baisiai nusistebėjo pastorius, išgirdęs tokius dalykus. Grįžo į mokyklą su esesininkais drebėdamas – vienas, be šeimos...

– O gal vis dėlto ir banditai? Kaipgi valdžia ne banditus laikys koncentracijos lageryje? Juk laikraščiai rašo, kad tenai tiktai vieni banditai ir galvažudžiai sėdi!

Grįžęs pastorius randa mūsų vyrus jo kieme malkas bepiaustant. Piauna vyrai malkas ir krauna pastoriui į sandėlį, – šalta buvo, reikėjo vyram sušilti.

Nustebo pastorius. Apsidžiaugė. Nubėgo šeimos atsivesti. Ir papliupo pas mus lankytojai su duona ir sriuba, šilta tokia!

Šitokia mūsų pagerinta padėtis, susidariusi išimtinai dėl mūsų rūkalų ir lašinių atsargos, kurią vasarą mum buvo prisiuntusios mūsų šeimos ir kurią dabar rijo Bratkė su kompanija, niekam skriaudos nedarė. Ar mes tokią padėtį turėjom, ar jos nebūtume turėję, vis tiek kitų padėtis nebūtų buvusi lengvesnė. Vis tiek jie būtų buvę alkani ir turėtų mirti pakeliui kaip mirę, – su visais kitais būtume išmirę ir mes. Jiem gal buvo lengviau visa tai pakelti. Daugumas kitų kalinių buvo buvę raumeningi vyrai, visą gyvenimą dirbę fizinį darbą... O man – tris dešimtis penkerius metus išsėdėjus prie knygų, prie rašomojo stalo – kur man lygintis ištvermingumu su fiziniais darbininkais!

Pakeliui įvyko viena bendresnė eisenos reforma. Kurie kaliniai buvo jau tiek nusilpę, kad nebegalėjo išeiti iš daržinės, tuos krovė į mobilizuotus vežimus ir vežte vežė, – ir nieko bloga jiem nedarė. Net įvairių paslaugų jiem teikė. Bet tuos, kurie pakeliui nusilpo ir toliau paeiti nebegalėjo, – tuos ir toliau šaudė be atodairos. Visa mūsų pakelė buvo lavonais nusėta. Buvo atsitikimų, kad kašube motina, ketverius metus savo sūnelio laukusi, rado jį dabar pakeliui bestyrantį, kraujuose paplūdusį.

To sniego, sniego kašubų žemelėje! Kaliniai eina vis dar kelio viduriu, o palydovai esesininkai – vis iš šono per pusnis ir pusnis iki juostos.

– Vis dėlto nors kartą geriau katorgininku būti negu esesininku, – kirkinu vieną palydovą esesininką latvį, – mes vis keleliu, o tamsta kur pūškuoji?..

– Taip tai taip, – atsako piktas palydovas, – bet aš su tamsta vietomis nenorėčiau keistis...

– Žinai, mielas kaimyne, – atsakiau aš jam, – kad ir aš su tamsta vietomis nieku būdu nesikeisčiau... – Pažvelgė jis į mane pasiilgusiomis akimis, – mes gerai supratome vienas kitą.