Viename kašubų miestelyje mum nakvynei paskyrė bažnytinę mokyklą, esančią vokiečio pastoriaus žinioje. Mus pamatęs, pastorius paskubomis pasigriebė vaikus ir pačią ir išdūmė lauk iš namų. Vargiai jį mūsų esesininkai pasivijo.

– Jūs iš galvos išsikraustėt! – šaukė mūsų esesininkam susijaudinęs pastorius, – keturios dešimtys katorgininkų ir tik du sargybiniai! Jie gi naktį mus visus išpiaus!

Vargiai esesininkai pastoriui išaiškino, kad mes nesame banditai ir žmonių nepiauname.

– Va, – sako esesininkai pastoriui, – mes gi be ginklų vaikštome. Ginklus ir katorgininkus palikome mokykloje...

Baisiai nusistebėjo pastorius, išgirdęs tokius dalykus. Grįžo į mokyklą su esesininkais drebėdamas – vienas, be šeimos...

– O gal vis dėlto ir banditai? Kaipgi valdžia ne banditus laikys koncentracijos lageryje? Juk laikraščiai rašo, kad tenai tiktai vieni banditai ir galvažudžiai sėdi!

Grįžęs pastorius randa mūsų vyrus jo kieme malkas bepiaustant. Piauna vyrai malkas ir krauna pastoriui į sandėlį, – šalta buvo, reikėjo vyram sušilti.

Nustebo pastorius. Apsidžiaugė. Nubėgo šeimos atsivesti. Ir papliupo pas mus lankytojai su duona ir sriuba, šilta tokia!

Šitokia mūsų pagerinta padėtis, susidariusi išimtinai dėl mūsų rūkalų ir lašinių atsargos, kurią vasarą mum buvo prisiuntusios mūsų šeimos ir kurią dabar rijo Bratkė su kompanija, niekam skriaudos nedarė. Ar mes tokią padėtį turėjom, ar jos nebūtume turėję, vis tiek kitų padėtis nebūtų buvusi lengvesnė. Vis tiek jie būtų buvę alkani ir turėtų mirti pakeliui kaip mirę, – su visais kitais būtume išmirę ir mes. Jiem gal buvo lengviau visa tai pakelti. Daugumas kitų kalinių buvo buvę raumeningi vyrai, visą gyvenimą dirbę fizinį darbą... O man – tris dešimtis penkerius metus išsėdėjus prie knygų, prie rašomojo stalo – kur man lygintis ištvermingumu su fiziniais darbininkais!

Pakeliui įvyko viena bendresnė eisenos reforma. Kurie kaliniai buvo jau tiek nusilpę, kad nebegalėjo išeiti iš daržinės, tuos krovė į mobilizuotus vežimus ir vežte vežė, – ir nieko bloga jiem nedarė. Net įvairių paslaugų jiem teikė. Bet tuos, kurie pakeliui nusilpo ir toliau paeiti nebegalėjo, – tuos ir toliau šaudė be atodairos. Visa mūsų pakelė buvo lavonais nusėta. Buvo atsitikimų, kad kašube motina, ketverius metus savo sūnelio laukusi, rado jį dabar pakeliui bestyrantį, kraujuose paplūdusį.

To sniego, sniego kašubų žemelėje! Kaliniai eina vis dar kelio viduriu, o palydovai esesininkai – vis iš šono per pusnis ir pusnis iki juostos.

– Vis dėlto nors kartą geriau katorgininku būti negu esesininku, – kirkinu vieną palydovą esesininką latvį, – mes vis keleliu, o tamsta kur pūškuoji?..

– Taip tai taip, – atsako piktas palydovas, – bet aš su tamsta vietomis nenorėčiau keistis...

– Žinai, mielas kaimyne, – atsakiau aš jam, – kad ir aš su tamsta vietomis nieku būdu nesikeisčiau... – Pažvelgė jis į mane pasiilgusiomis akimis, – mes gerai supratome vienas kitą.

Juokauti tačiau neilgai teteko. Perėjimas buvo baisus. Vadinamosios Kašubų Šveicarijos kalnai kad ir nedidoliukai, bet vis dėlto tekdavo visa diena kopti į kalną, – keltis ir keltis. Vasarą sveikam žmogui tai būtų niekaniekis. Būtų malonus pasivaikščiojimas, bet vidužiemį – labai sunku!

Sniego vis iki kelių, iki juostos. Nuolat pusto. Nuolat šąla. Nosys suaižėjusios, akys – apledėjusios. Kojos – kruvinos. Žmonės nuvargę iki paskutiniosios. Išbadėję. Per šešiolika kelionės dienų valdžia tik tris ar keturis kartus duonos tedavė, po tris – keturis šimtus gramų. Retkarčiais kokios tuščios kavos puslitrį. Retkarčiais kokios sriubelės iš gailestingų žmonių.

Einame per kašubų kaimus. Vyrų kaip ir nematyti, – mobilizuoti ar suimti jie visi. Pakeliui kašubų moterys stovi. Su duonos kepalėliais, gatavais sumuštiniais, su kokiu pyragėliu. Stovi ir laukia it staiga suakmenėjęs skausmas. Gūdžiomis, klaikiomis akimis ryja mūsų eiles. Katorgininkų išvaizda pasibaisėtina. Vieni kaulai. Pamėlynavę, apledėję veidai. Eina vos vos gyvi. Eina svyruodami, šunų, iškišusių liežuvius, lydimi. Eina, vaitoja...

Sustingusios skausme moterys katorgininkų eilėse ieško savųjų, – kas – sūnaus, kas – brolio, kas – vyro, kas – tėvo... Per puskilometrį nusitęsusioj mūsų kolonoj savieji nepasirodo. Gal jie eina kitoj kolonoj. Gal jų jau seniai nebėra. Gal jie ir iš mūsų tarpo jau iškrito pakelėje?